Tai galėtų būti istorija...

Kuždesys

Švelnus balsas meiliai man į ausį kuždėjo baisius dalykus. Jis su aistra pasakojo apie skausmą, su dejone išdavė paslaptį apie baimę, o isteriją palydėjo šypsena, kurios nemačiau, bet atpažinau iš virpančio oro. Karštas kvėpavimas vertė šiurpti odą, tas pasitenkinimas merginos balse įtraukė mane į žaidimą. Kiekvieną žodį gėriau į save, įsiminiau kiekvieną skiemenį, jaučiau kiekvieną raidę ir vis atrodė maža. Norėjau daugiau nei išgirsti pasakojimus apie kraują stingdančias mirtis. Norėjau jas išvysti. Norėjau juose dalyvauti. Pajusti jas širdimi ir siela, paragauti karšto kraujo nuo savo pirštų. 

Užsimerkusi regėjau savo pirmąją auką, jos išgąstingas akis ir virpančias lūpas, jausmingai maldaujančias pasigailėjimo. Šios žmogystos gyvybė priklausė man, tik aš galėjau nuspręsti, ar skaisčios akys dar išvys dienos šviesą, ar švelni oda pajus saulės spinduliu. Stovėjau virš gležnos merginos, tos pačios, kuri vis dar kuždėjo baisybes man į ausį, aistringai glamonėjo liemenį ir spaudėsi iš nugaros vis arčiau, ir sprendžiau trapų likimą.

-Mirti ar gyventi, - kuždėjo man, lyg žinotu, kad būtent šie žodžiai sukasi ir mano galvoje. - Leisti gyventi kilnu, gera, tačiau tas karštis, tas audringas malonumas, kuri patiri atėmusi iš kito gyvenimą, - sudejavo pati panirdama į savo fantazijas. - Kraujas, lašanantis nuo pirštų. Gyvybė, gęstanti tau prieš akis. Likimas, kuri tik tau lemta nutraukti. 

Ir ji neklydo. Jaučiau jaudulį vien apie tai galvojant, vien kuriant vaizdus galvoje. Širdis spurdėjo greičiau nei įprastai, kai galvojau apie svajos įgyvendinimą. Degiau troškimu tai padaryti ir negalėjau įsivaizduoti laukianti dar bent minutę. Norėjau to čia ir dabar, jokių dvejonių, jokio gailesčio. 

Apimta efekto išsiplėšiau ši jos glėbio, puoliau prie virtuvinio stalo ir griebiau pirmą peilį iš stovo. Neleidau sau galvoti, atsisukau ir panardinau ašmenis merginos kūne. Stebėjau kaip sutrikusios akys išsiplečia, jose pasirodo baimė, o lūpas iškreipia neištartas klausimas. Juk sakiau mylinti, vadinau gležną žmogystą savo gyvenimo šviesa, bet troškimas buvo stipresnis nei tai. Stipresnis nei aš. Galėjau tik tam paklusti, juk būtent apie tai man kuždėjo, žadino fantaziją. Ir neklydo. Nieko nebuvau patyrusi malonesnio nei kraujas tekantis man per pirštus, jo saldus skonis ant lūpų ir gyvybė, lėtai apleidusi merginos akis.