Never say never - Lietuviška fanfiction.

51 DALIS

-  Mama!? Ką tu čia veiki?- pradėjau klausinėti ir stengiausi nekalbėti piktu tonu.

-  Aš auginau tave ne šitaip. – Mamos akyse matėsi nusivylimas.

-  Ir dabar ateini čia, kad tai primintum? Ačiū, nereikia.- pasakiau ir nusukau žvilgsnį.

-  Metei studijas, vėl vakarėliai iki išnaktų. Emile, aš nebegaliu šitaip daugiau.

-  Mečiau!? Tai tu atsisakei finansuoti už butą ir nepalikai man kito pasirinkimo. O dabar, gali jau eiti iš čia.- Piktai pasakiau.

-  Kaip tu drįsti šitaip kalbėti su savo mama? Ir kur tu puse metų basteisi?

-  Žinai, o tai jau ne tavo reikalas. Ir mama, aš jau suaugusi, tad galiu pati savimi pasirūpinti. – neslėpiau pasipiktinimo.

-  Negali. Tu negali savimi pasirūpinti. Ir galėtum bent jau padėkoti, kad tave sugrąžino atgal į studijas ir tai, tik mano dėka.

-  Tai kas? Susitvarkysiu savo gyvenimą ir pati. O dabar, aš labai pavargusi ir noriu miego. Tad apleisk šias patalpas ir geriau nesirodyk mano akyse daugiau niekada. – Ištariau be jokio gailesčio. Tačiau tik vėliau supratau ką pasakiau.- Aš atsiprašau, neturėjau to omeny.

-  Viskas gerai, aš suprantu. Paliksiu tave.- Mama pasidarė liūdnesnė ir ji išėjo.

Aš palikau stovėti viduryje kambario ir apie viską mąstyti. Man to jau per daug. Aš nenorėjau susipykti su mama, išsiskirti su Hariu, kurio aš taip pasiilgau ir paaukočiau bet ką, kad tik galėčiau bent akies krašteliu jį pamatyti. Tačiau tai jau per vėlu. Viskas jau per vėlu.

Neužilgo mano visus mąstymus nutraukė Jade‘s „įgriuvimas“ į kambarį. Ji visiškai girta.

-          Jade! – Surėkiau.- Kelkis.- padėjau jai atsistoti ir nuvedžiau atsisėsti ant jos lovos.

-          Nereikia manęs kilnoti kaip mažos mergaitės.- suburbėjo sau po nosimi.

-          Tu visiškai girta.- pasakiau.

-          Taip, žinau.

-          Ir kas tave parvežė?- negalėjau to nepaklausti, tačiau nesitikėjau, kad ji dar sugebės į tai atsakyti.

-          Ian. Ech.. aš jį myyyyyyliuuuu.- pasakė Jade ir nusisuko į kitą pusę. Netrukus ji užmigo.

„Ian“ – pagalvojau mintyse ir nusijuokiau. Nes kaip toks mergišius, kaip Ian, galėjo šitaip susukti galvą mano kambariokei. Bet būtų šaunu, jei jie pradėtų dar artimiau bendrauti. Gal man nebereiktų jo vengti. Gal.

Užklojau Jade ir priėjusi prie spintos, susiradau rūbus, kuriuos rengsiuosi rytoj ir įsidėjau kelias knygas į rankinę. Taip pat, nuėjau į dušą, tik šį kart, pasiėmiau švarius rūbus.

Nusipraususi, išsiplovusi dantis, vėl grįžau į kambarį ir atsiguliau į savo viengulę lovą.

Oh.. pirma naktis visiškai kitoje aplinkoje, viskas kitaip. Tačiau vis dar negaliu nustoti galvoti apie šiandienos įvykius. Taip begalvodama, pasiėmiau savo telefoną ir jį įsijungiau, nes nuo to laiko, kai tik išvažiavau į vakarėlį aš jį laikiau išjungtą.

Netrukus, pamačiau daugybę sms žinučių ir praleistų skambučių. O ką jau kalbėti apie balso pranešimus. Nenorėjau jų klausyti. Nes bijau, kad galiu pratrūkti.

Padėjau telefoną ant staliuko ir pasinėriau į miegą. Tačiau neilgam. Jį nutraukė garsus telefono skambutis.

Net nepažiūrėjusi kas skambina, atsiliepiau.