Amžinai. [Klaroline]

6.

Drąsioji Karolina

Praėjo keturios dienos po paskutinio Klauso ir Karolinos susitikimo. Mergina tos pačios dienos, kai gavo dienos šviesos žiedą, vakarą paliko Klauso namus. Žinoma, vaikinas nenorėjo jos paleisti iš akiračio, tačiau šviesiaplaukė patikino, kad gali susitvarkyti ir pati, o beto, jos laukia dvi mylimos mergaitės.

-Ar yra kokių žinių iš Klauso?- Alarikas priėjęs prie Karolinos pasiteiravo. Šiuo metu mergina jaukiai buvo įsitaisiusi prie židinio, su knyga rankose. Dabar buvo aštunta valanda ryto, kiti šiame name gyvenantys ar apsistoję gyventojai dar miegojo.

-Ne, su juo nesimačiau jau pusė savaitės,- Karolina akimirkai pakėlė akis nuo balto, juodomis raidėmis išmarginto, knygos puslapio.

-Puiku, gal, vis dėl to, jis išsinešdino iš čia?- vyriškis krestelėjo ant minkštutėlės sofos, Karolinai prie kojų.

-Ne, tiesiog paprašiau jo šiek tiek laiko, man reikia ramybės, esu tikra, po tiek laiko ir tave užklupę vampyriški dalykėliai greitai išvargintų,- dabar mergina užvertė knygą, atsargiai užlenkdama jos puslapį, kad žinotų, kur baigė skaityti,- beto, buvau gana dideliame šoke, dėl pastarųjų įvykių.

-Suprantu,- Alarikas nusuko žvilgsnį į židinio ugnį. Jis apie kažką galvojo, bet Karolina negalėjo suprasti jo veido išraiškos.

-Ar kažkas ne taip?- mergina pakėlė antakį, tuo pačiu metu nusiklodama pledu, kuriuo buvo apdengusi kojas, tik tam, kad suteiktų sau jaukumo jausmą. Neseniai įvykusių įvykių patirta agonija kiek išmušė šviesiaplaukę iš kasdieninių vėžių. Ji tapo kiek atsargesnė.

-Ne, viskas gerai,- dvynių tėvas šyptelėjo ir pasuko galvą vėl į Karoliną. Ji ir mergaitės liko vienintelė jo šeima.

Staiga pasigirdo nedidelis bildesys ir po keletos sekundžių apačioje pasirodė dvi, susivėlusios, vaikišką pižamą dėvinčios mergaitės. Basomis kojytėmis per minkštą kilimą typenančios mergaitės netrukus pasiekė svetainę, kurioje jos apkabino Karoliną, o tada įsitaisė Rikui ant kelėnų.

-Taigi, beveik visi pabudo,- Karolina tyliai burbtelėjo ir pakilo nuo sofos. Žinoma, galvoje ji turėjo dar vis savo kambaryje miegantį Metą, kuris džiaugėsi laisvadieniu, kadangi šerifo darbas nebuvo vienas iš lengviausių. Tada palikusi linksmąją trijulę besikalbant ji lėtai nušlepsėjo į virtuvę, gaminti pusryčių.

Kituose namuose, kuriuose buvo apsistojęs Klausas taip pat vyko pusryčių ruošimo metas. Grynakraujis atidžiai stebėjo, kaip jo vyresnioji sesuo nesėkmingai bando paruošti maistą. Jis šyptelėjo pusė lūpos, kai mergina viltingai pažvelgė į jį, taip prašydama pagalbos. Dar kiek pastypsojęs Klausas priėjo ir kartu su sese kibo į darbą.

Kiek vėliau, kai saulė buvo pakilusi aukščiusiame dangaus taške, Karolina, Alarikas ir Metas patraukė į Mistikfolso miesto aikštę, kartu pasiimdami ir mergaites. Šiandieną čia vyko įvairiausi renginiai, bet Karolina neturėjo žalio supratimo, kokia tai buvo proga, nors Mistikfolse ji gyveno visą savo žmogiškajį ir visą savo vampyriškajį laiko tarpą.

Kad neatkreiptų čia gyvenančių žmonių dėmesio, dėl nė kiek nepasikeitusios išvaizdos, Karolina vos tik peržengusi durų slenkstį iš Lokvudų namų, gracingai užkabino juodus akinius nuo saulės ant nosies. O tuomet paėmusi nedidukus  mergaičų delnus į savo rankas, ji kartu su kitais patraukė reikiama linkme.

Kelias neprailgo, užtruko vos dešimtį minučių, jog būtų pasiektas reikiamas tikslas. Čia su Metu sveikinosi miestelio gyventojai, vis pridėdami žodį ,,šerife".

-Mama, Tėti,- Lizė, laikanti vampyrės kairiąją ranką kreipėsi į Karoliną ir Alariką,- ar galima ledų?- jos klausimui paantrino ir Džosė, einanti Karolinai iš dešinės.

-Šį kartą tavo eilė,- Karolina pažvelgė į mergaičių tėvą,- šiandieną lyginė mėnėsio diena,- ši ypatinga šeimynėlė turėjo susitarimą: lyginė mėnėsio diena- ledus perka Rikas, na o likusiomis dienomis tai daro Karolina.

-Kagi, Metai?- vyriškis kreipėsi į miestelio šerifą,- kokių?- beabejo Rikas kalbėjo apie ledus, nes Karolinos ir mergaičių pasirinkimą jau buvo pramokęs mintinai.

-Nėra didelio skirtumo,- vaikinas šyptelėjo ir pasuko galvą į mergaites,- tegul Lizė ir Džosė išrenka,- netrukus Rikas ir mergaitės  patraukė nedidelės parduotuvėlės, kurioje lankydavosi dažniau nei įprasti mietėlėnai, pusėn.

Palaukęs kol jie nueis Metas prilėtino žingsnį ir tai leido Karolinai suprasti, jog jam kažkas neduoda ramybės.

-Kiek laiko Klausas čia pasiliks?- jis ramiai, ir ganėtinai tyliai paklausė, tai kas buvo susiję su iltimis, buvo jo didžiausias reikalas, išimtis tebuvo Karolina, na ir... Salvatoriai. Kai Stefaną, prieš dešimt metų pasiglemžė pragaro ugnis, Metas pasidarė kiek atlaidesnis vampyrams. Tuo tarpu Deimonas, praradęs mylimąją, Eleną, su kuria kartu pasidalino vaistu nuo vampyrizmo, išvyko toli nuo Mistikfolso, gyventi savo žmogiškajį gyvenimą.

-Nežinau, bet patikėk, Metai, su juo čia saugu, Klausas nebėra pabaisa, nesuvaldanti savo Demonų,- Karolina kiek papūtė lūpas,-  jis nebe tas senasis Klausas.

-O tu?- jis sustojo ir sukryžiavo rankas ant krūtinės,-  argi kažką jam jauti?- šis klausimas sustabdė merginą ir privertė jos veidą persikreipti.

-Kodėl tu to klausi?- ji pakartojo Meto veiksmą,- suprask, pastarieji įvikiai jau nebeleidžia suprasti, ką kam jaučiu ir kuo galiu pasitikėti.

-Karolina,- mergina kiek sutriko išgirdusi Alariko balsą,- padėk. Džiugu, jog ji turilėjo vampyrės klausą.

Ji per kelias sekundes nulėkė iki ledainės. Joje Rikas ir dvi jo dukterys, ant jo kelėnų, sedėjo prie vieno iš staliukų. Vyriškis buvo apkabinęs dvi dukreles ir jų galveles priglaudęs prie savęs. Rikas pamatęs Karoliną akimis parodė kur užpuolikas, tiesą sakant jų buvo du. Vaikinas šeip ne taip įspėjo, jog tai vampyrai. Šviesiaplaukė linktelėjo ir pasisukusi traukė link kažkokios patalpos. Mergina tyliai sėlino, kol pagaliau pamatė pirmąjį užpuoliką. Jis čia stovyniavo vienas. Tad ji nieko nelaukusi, prilėkė prie tamsių plaukų savininko ir nusuko jam sprandą, tada išplėšė jo širdį. Kiek sutrikusi mergina šie tiek lūkuriavo stebėdama savo ranką, kuri buvo sutepta to vaikino krauju. Tačiau tai truko per ilgai, nes ji pajuto stiprų smūgį į nugarą. Nieko nelaukdama pasisuko ir pamatė antrojo vaikėzo veidą. Jis buvo švelnių bruožų, tačiau tai nebuvo Karolinos tikslas - tyrinėti užpuoliko veidą. Ji sutelkusi savo įniršį į jį pajuto, kaip jos paakiuose srūvą kraujas, kas reiškia, jog dabar ji tikrai įniršusi. Staiga ji perkando vaikinui gerklę, taip susilpnindama varžovą, o tuomet jos tvirtas kumštis atsidūrė priešininko krūtinėję. Mergina pirštais apglėbė vampyro širdį, tuo metu ji pamatė jo akyse neviltį ir baimę. Vaikiną sukaustė šaltis. Prieš išplėsdama jam širdį ji įsiučio pilnu balsu tarė:

-Daugiau niekada nelįskite prie manęs ir mano šeimos, jūs šlykščios siurbėlės,- su šiais žodžiais Karolina išplėšė vaikino širdį, tą pačią sekundę vaikino žvilgsnis pasidarė negyvas, kad mergina net pasijautė kalta. Nukritęs prie jos kojų kūnas jau buvo be gyvybės ženklų. Ji vėl susitepė rankas kažkieno krauju. Karolina privalo būti drąsi ir ryžtinga dėl mergaičių, dėl savo draugų gerovės.

Visu pirma, pažiūrėkit tą video, man jis asmeniškai labai patinka.

Antra, kaip pastebėjote šioje dalyje yra šiek tiek neatitikimų su Deimonu, buvau minėjusi, kad jų tikrai bus.
Visu trečia, ką manot apie dalį, prašau pasakyti nuomonę apie pačią istoriją, ar kažko trūksta, ar ne? Ko tikitės toliau? Ir žinoma uždėkit žvaigždutę, jei dalis to verta. Ačiū visiems kas skaito!!!

Jau beveik pasiekėm 200 skaitytojų! Tai man daug ką reiškia ačiū!