Amžinai. [Klaroline]

35.

Sesers apkabinimas

Vaikinas, šiek tiek garbanotais plaukais, sėdėjo ant savo lovos ir tarsi surankintas žvelgė į grindis. Jis turėtų pykti? Būti įskaudintas? Sutikęs? Šokiruotas?
Jis nė nenumanė, kokios emocijos jį užvaldžiusios. Ką  jau ir bekalbėti apie mintis.

Jis sunėrė pirštus, tuomet suspaudė kumščius. Ar nuo šios naujienos pasikeitė požiūris į merginą? Ne. Jis tiesiog nesumojo ką daryt. Vaikinas atsistojo, tuomet vėl sudribo. Jis išgirdo tūksenimą į duris.

-Užeik, Karrolina,- Klausas tyliai sukuždėjo ir užgniaužė kvapą.

-Kodėl tu ne apačioje?- šviesiaplaukė lėtai atvėrė duris, už savęs jas uždarydama ji kelis kart sumirksėjo.

-Ketinau eiti,- hibridas atsistojo, bet šį sykį Karolina rankomis apglėbė vaikino bicepsus. Šis pažvelgė žemyn į skaisčias merginos akis, skleidžiančias šilumą.

-Man reikia su tavimi pasikalbėti,- šviesiaplaukė nuleido akis,- prašau,- tyliai ir silpnai suinkštė.

-Gerai, žinoma,- vaikinas grįžtelėjo žingsnį atgal ir vėl atsisėdo, tačiau šį kartą šalia jo sėdėjo pati nuostabiausia mergina, kurią jis buvo sutikęs.

-Aš nenutuokiu nuo ko pradėti,- stiprus dūsavimas pasklido po kambarį,- man tiesiog ne itin lengva apie tai kalbėti.

Vaikinas tylėjo, jis žinojo, bet norėjo, jog Karolina viską šiam pasakytų, nieko nepraleisdama.

-Aš klausau,- Grynakraujis šyptelėjo ir paėmė Karoliną už rankos. Jo nykštys drąsinamai braukė per merginos delno odą, o akys žvelgė į ją su nepaprastu švelnumu ir noru klausyti.

-Tądien, kai buvome Marselio Džerardo vakarėlyje, buvau jo kabinete,- Karolina sustojo ir vėl gerai įsižiūrėjo į Klauso veido bruožus, jie nė kiek nepakito,- radau dokumentus, aš žinau, jog neturėjau slampinėti, bet taip gavosi,- mergina nuleido akis į josios ir Klauso rankas, ji suspaudė vaikino ranką,- dokumentai buvo du, vienas apie mane, kitas apie Kamilę. Abiejose buvo parašyta jog, mes - seserys, vis dar esu šokiruota ir sutrikusi,- šviesiaplaukė vėl sudarė akių kontaktą su Klausu ir jis pagaliau sujudėjo, atrodė susimąstęs,- negana to, esame susietos kažkokiu fėjų burtu, kuris neleidžia mums būti kartu ir dėl to mus silpnina, bei leidžia būti žingsniu arčiau mirties,- mergina nebesugalvojo ką daryti, jog paslėptų savo nerimo  perpildytas akis, todėl greitai apsikabino vaikino liemenį ir galvą priglaudė prie vaikino marškinių.

-Fėjų burtu?- susiraukė Klausas.

-Taip, pradžioje žiūrėjau į tai nerimtai. Fėjos- daugelis turinčios sparnų tatuiruotę ant nugaros, maitinasi krauju, gyvena ilgai. Nuožmios.

-Tai man kažką primena,- susimąstė vaikinas ir laisva ranka perbėgo per plaukus.

-Žinai, pasikalbėkime vėliau,- Klausas švelniai perbraukė per Karolinos nugarą sukeldamas jai nemenkus šiurpuliukus,- dabar eime pas kitus, galbūt reikėtų pažiūrėti, kaip sekasi Elenai,- vaikinas šyptelėjo ir atsistojo. Šviesiaplaukė jį pasekė taip pat.

Mergina atsikvėpė ir nusekė hibridą žemyn. Ji jautėsi išsekusi. Tačiau apačioje jos laukė visi.
Netgi Deimonas su Elena, jis atrodė kiek pasikeitęs.

Šviesiaplaukė priėjo prie porelės ir nužvelgdama juodaplaukį susiraukė.
-Tu jau esi tu?- šmaikščiai paklausė ir gavo menką šypsnį.

-Beveik,- Deimonas tyliai atsakė ir nukreipė akis į stovintį Klausą,- na jeigu aš noriu atsiprašyti už tą visą mėšlą netgi Maiklsono, tai manyčiau, kad tai geras ženklas.

-Ką tu tokio padarei?- žydraakė įdėmiai įsižiūrėjo į savo griausią draugę.

-Tai Bonė, tai jos nuopelnas,- Elena švelniai šyptelėjo.

Pasigirdo erzinantis garsas. Elijus. Jis į taurę pilną burbono, stuksendamas iš nežinia kur paimtu šaukšteliu, atkreipė visų dėmesį.

-Noriu tiesiog pasidžiaugti šia akimirka, kad esame visi kartu,- pradėjo Elijus.

-Ar aš iš tiesų matau nuoširdžią Elijaus šypseną?- nusistebėjusi Karolina pažvelgė į Eleną, kuri šiuo metu kukliai šypsojosi ir lengvai papurtė galvą, sutikdama su savo drauge.

-Labai džiaugiuosi, Elena, jog tu kaip šeimos narė esi čia,- Elijaus šypsena dar labiau praplatėjo ir jo akys susidūrė su rudomis Gilbert akimis,- Už esančius su mumis, čia ir dabar, bei už tuos kurie visada su mumis, mūsų širdyse,- Elijus iškėlė taurę viršum, o kiti taip pat pakartojo jo gestą.

Karolina suprato, jog prie Elijaus geros nuotaikos prisidėjo Elena, jos nuostabioji draugė, daranti neįtikimus stebuklus.

Šiuo metu Maiklsonų svetainėje buvo galima jausti nuoširdumą šypseną, jau senokai visi iki vieno keitėsi ir dalinos savo laime. Jau senokai Karolina nesijautė tokia pakylėta. Atrodo visos merginos bėdos išnyko, visa kas gera, apgaubė ją ir jos artimuosius.

Išmušus pirmajai valandai nakties, po prailgusių pokalbių, skanios vakarienės, šiltų žvilgsnių, šviesiaplaukė patraukė į kambarį, kur pakeliui jos ranką pačiupo Elena.

-Eime su manimi,- mergina greitai timptelėjo draugę priešingon kriptin ir po keletos sekundžių jos atisidūrė kambaryje.

Patalpoje be draugių buvo dar trys žmonės: Klausas, Kamilė ir Frėja - visi jie stovėjo puslankiu ir diskutavo įvairiomis temomis

-Atsivedžiau tave čia tam, jog išsiaiškintumė viską iki galo, manau radome sprendimą, Kere,- prabilo Elena tarsi visų problemų sprendimas, Karolinos gyvenime.

Netrukus visų akys nugulė ant šviesiaplaukės Forbes veido. Ji šiek tiek pasimuistė, sumirksėjo ir atsiduso. Bet taip ir nieko nepasakė, nes čia tuojau pat ji buvo įtraukta į šiltą ir minkštą Kamilės glėbį. Karolina dar keletą akimirkų stovėjo lyg įkalta, kol pagaliau išties susivokė, jog pirmą sykį apkabinsianti savo seserį, tad šviesiaplaukė staigiu judesiu apglebė Kamilės pečius.

Viskas tarsi pasikeitė, širdyje laikytas nerimas, pranyko. O ir pati Kamilė nebeatrodė tokia bloga. Karolina žinojo, jog negerai, kad Kamilė tokias naujienas išgirdo ne iš jos, tačiau tuo pat metu, ji jautėsi ramiau nei bet kada.

Po keletos akimirkų merginos atsitraukė ir švelniai persimainė šiltais žvilgsniais.
Netrukus aplinka vėl tapo kasdienė ir Karolina pagaliau vėl išvydo du veidus- Maiklsonus.

-Kodėl mes visi čia?- pasiteiravo mergina.

-Todėl, mieloji, jog manome, kad yra sprendimas,- Klausas šyptelėjo.

-Sprendimas? Kam?- susiraukė Karolina ir šviesiomis akimis perbėgo per visų veidus.

-Tau ir Kamilei,- prisidėjo ir tylėjusi Frėja.

-Mano pamišėlė Ex,- Klausas lėtai pradėjo dėlioti savo mintis,- ji turėjo sparnų tatuiruotę ant nugaros, štai dėl ko tavo apibūdinimas man ją priminė, ji buvo nuožmi, paverčiau ją vampyre, tačiau net po to ji keistai elgėsi. Gera žinia ta, kad ji saugiai užrakinta, ir supančiota miego kerais vis dar guli mūsų namų, kabinete, Naujajame Orleane.

-Ką ketini daryti?- Karolina sunėrė rankas, tada pažvelgė į savo geriausią draugę, o šioji padrąsinamai linktelėjo ir paragino Karoliną pabaigti išklausyti.

-Mes prikelsime Aurorą De'Martel ir ji nutrauks ant jūsų kritusį prakeiksmą,- Klausas klastingai šyptelėjo, o tuomet žvelgdamas į Karoliną mirktelėjo jai.

Daugelis sutrikusiai žvelgė į Klausą.

Iki pabaigos liko 6 dalys!