Evil and Kindness (BAIGTA)

12 dalis

*po savaitės*

Kai pagaliau pasveikau pradėjau vėl būti ragštis subinėj visiems. Teta eina iš proto, Sonia greit nusiraus visus plaukus nuo mano elgesio ir erzinimų, draugės pyksta dėl mano nevykusiu bairelių kurie turėjo prasmę, Edvinas nesirodo man akyse kaip ir Evanas, o Džeiko po to karto kai jis buvo mano namuose nebesikalbėjom. Mačiau jį mokykloj, lenktynėse ar stadione. Regis jis be manęs jaučiasi savimi ir gali pagaliau pradėti žaisti futbole bei būti mokyklos pirmūnu. Na, o aš be jo jaučiuosi taip pat savimi. Pagaliau mano visos bėdos sugrįžo pas mane ir pas direktorio kabinetą. Bet juk reikia gyventi. Pabandei, sužinojai ir toliau eini savu keliu, bet ne tuo, kuriuo pasukai anksčiau. Bet kartais...Kartais viskas ima ir pasisuka kitaip nei tu manei. Viskas tampa sunkiu ir beprasmiu gyvenimu kai tu turėjai tą žmogų kuris tave privertė pasijausti vertas gyvenimo. Tačiau tuom viskas gali ir nesibaigti. Likimas žaidžia su mumis ir mes galime nukentėti labai skaudžiai. Taip skaudžiai, kad nepajusi kaip tau gelią širdį. Tiesa tiesiog veržiasi iš tavo lūpų ir tu esi priverstas išsirėkti, išsakyti ką tu manai, ką galvoji. Viskas gali baigtis kaip tu panorėsi, bet tai priklauso ar tu tuom pasinaudosi ar dar patylėsi...
Dabar aš tai patiriu. Dabar aš mąstau. Dabar aš noriu išsisakyti viską ką aš turiu prikimšusi galvą šlamšto kurie turi prasmę mano gyvenimui ir jausmams. Negaliu išmesti iš savo galvos tą vaizdą kuris įvyko prieš valandą. Valanda kuri pakeitė mano jausmus jam ir neapykantą bei kerštą. Iš mano kūno vidaus dingo visas pyktis ir dabar sedėdama čia, su Džeiko draugais, aš nerimauju dėl jo būklės, dėl jo pačio.

*prieš valandą*

Spaudžiau greitį ir vis stebėjau susikaupdama į kelią bei į finišą. Tik staiga man prieš akis Džeiko motociklas atsidūrė mano juostoje ir sustodama apsižvalgiusi radau jį gulintį su šalmu ant kelio. Lėtai nusiėmiau šalmą ir su vilties kibirkšte laukiau kol jis atsikels. Tačiau jis gulėjo ir lėtai kvėpavo. Pro mane prabėgę Džeiko draugai lėkė prie jo pačio. Mačiau kaip jie nuėmę jo šalmą ir budino jį. Bet jo praskelta lūpa, sužalotas smilkinys bei kruvini krumpliai sakė man, kad jam reikia pagalbos. Bet aš negalėjau pajudėti iš vietos. Buvau sustingusi statula ir leidau ašaroms užblurinti vaizdą. Staiga pasigirdo merginų ryksmai bei pro mane prabėgę vaikinai su neštuvais kaip ligoninei. Nurijau visą emocijų gumulą kuris buvo įstrigęs gerklėje ir iš lėto ėjau paskui merginas.

*ligoninei*

Staiga iš Džeiko palatos išėjo daktaras ir tai nutraukė mano siaubingą vaizdą bei mintis. Visi atsistojome ir laukėme kol jis ką nors pasakys, bet Haris nebeiškentęs pradėjo tardyti daktarą kaip ir visi kiti. Tačiau aš priėjusi prie langelio pažvelgiau į gulintį Džeiką ir leidusi bėgti karštoms ašaroms mano skruostais ėjau link išėjimo, įkvėpti gryno oro bei paskambinti tetai. "Suknistas gyvenimas."

*vakare*

Grįžusi namo sedėjau prie lovos ir verkdama žiūrėjau į pilnatį kuris nušvietė mane bei mano kambarį. Pro duris iš Sonijos kambarip girdėjosi tetos guodimai, o pati mergina raudojo. Buvo skaudu vėl girdėti jos verkimą, bet toks jau mūsų gyvenimas. Staiga gavau nuo Džiulės žinutę ir ją perskaičiusi, mano širdis dar labiau plyšo į gabalėlius. Džeikas komoje. "Bet kaip tai galėjo nutikti jeigu jis tik susižeidė?"-klausinėjau savęs. "Evanas?"-susikrimtau, kai prisiminiau kas buvo anksčiau įvykę.

-Elie, vakarienė paruošta.-tyliu balsu tarė teta. Linktelėjau ir nusivaliusi nudžiūvusias ašaras atsistojau.

*po dar vienos savaitės*

Savaitės slenka kaip ir sekundės, bet Džeikas vis dar guli ir nejuda kaip ir Evano nematyt. Už dviejų dienų Paryžius laukia, net nežinau ar išvis važiuosiu su klase be to storžievio... Laukiau Sonijos prie Džeiko palatos, tačiau merginos nė matyt. Tik staiga, visa nusiminusi ir apsiverkusi Sonia išėjo iš palatos. Atsisėdo ir atsidususi padėjo galvą man ant peties. Paglosčiau jos skruostą ir atsistojusi lėtai ėjau link duru. Pravėrusi jas įėjau į palatą ir priėjusi prie vaikino atsisėdau ant kedės kuri buvo šalia lovos. Sulaikiau ašaras ir pakėlusi akis išvydau tuos pačius randus. Nurijau susidariusį gumulą gerklėje ir nudelbusi akis į savo rankas tariau: