Sliekų Pavėsis

🎃

Piktos mamos.

Įsivaizduokit, šiltą mielą dieną sėdi ant žolės prie suoliuko ir valgai abejotinas bandeles arba po vieną deginti degtukus,net nesijauti neproduktyvus, nes tiesiog gera . Ir tą gražią dieną nemandagiai pertraukia bjauri boba.

Matai, kaip pasiėmusi savo vaikelį (ne paėmusi už rankos, bet tiesiog būnanti šalia) viena akimi spokso į ekraną, o kita į vargšę mergaitę ar berniuką. Esmė tame, kad iš vaiko, atrodo, gali išaugti dailininkas, rašytojas ar dar koks svarbus mielas žmogus, bet ne. ta boba jį lyg laiko narve - vos vaikas paliečia žolę ar asfaltą, ji  klykia kaip sirena 'fju kaka niliesk!!!' arba jei eidamas vargšas padeda rožiniu firminiu batuku apautą kojytę ant ne tokios plytelės, prasideda 'kūr bliemba yini, Mantūk, nieik tien!!!'. Na, aš vaikystėje mėgau ir dabar kartais prisimenu žaidimą, kur reikėjo neužlipti ant tarpo tarp plytelių ar pvz, rausvos spalvos akmenų senamiestyje, bet jei nepavykdavo, ant savęs pykdavau tik aš pati. Ir tai ne rimtai.

Grįžus namo džiaugiesi, kad nors pykstiesi su tėvais, nesimatai savaitę, nors gyveni tame pačiame name, kartais įsitempi, išjungi muziką kas kart kai jie praeina pro kambarį, jie nuostabūs žmonės, palyginti su tom juodai madingai apsirengusiom besielėm moteriškėm.

Kitą dieną, kai pabaigi kankinančias aštuonias valandas mokykloje, kur draugų rasti sunku, o tau kasdien, pasirodo diagnozuoja vis kitą psichologinį sutrikimą, bet dažniausiai net nepažiūri į tave,  tupintį kampe, sulindusį su visom kojom ir galva į per didelį megztinį ir liūdintį dėl kiekvieno mažmožio, kur net jei turi draugų, į stotelę kėblini viena, nes tai bloga nuo visko ir nori sulįsti žemėn, ir galiausiai patenki į šiltą autobusą, kur nepažįsti nė vieno,  bet madingos bobos vėl čia. Jos pasiima vaikus iš būrelio, kurio jie net nenori lankyti, bet juk suknistai motinai muzikos mokyklą lankantis vaikas - auksas giriantis bandradarbėms. Jie kalbasi, bet netikrai. Tai labiau ne pokalbis su įžeidimais, bet ir su humoru, rūpesčiu ir tikrumu, kokie tavo šeimoje dar pasitaiko, o tik ataskaita apie namų darbus, apie mokytojus, dar mamytė apšaukia dėl septyneto.

Ir taip pasibaigia tavo kelionė. Po penkių stotelių, nors norėjai važiuoti iki maršruto galo, nes tau įdomu, kur jis. Pakeliui tvirtai užsirišai šaliką, iš kuprinės ištraukei ir užsimovei kepurę ir dar perskaitei eilėraštį, kurį turi išmokti, nes tie nurodymai truputį, pasirodo, veikia ir tave.