purgatory [church 4] [✔️]

13. meaningless

--// 𝗒𝗈𝗎 𝗌𝗆𝖾𝗅𝗅 𝗅𝗂𝗄𝖾 𝗍𝗁𝖾 𝖽𝖾𝗏𝗂𝗅 𝖻𝗎𝗍 𝗒𝗈𝗎 𝖿𝖾𝖾𝗅 𝗅𝗂𝗄𝖾 𝗍𝗁𝖾 𝗅𝗈𝗋𝖽

•
•

- Voras! - suklykia Addy parodydama į stalo paviršiumį ropojantį vabalą. Atsudūstu ir sutraiškęs jį numetu ant žemės.

- Ei, - Misha susiraukia. - Elkis su kitais taip kaip norėtum, kad jie elgtųsi su tavimi. Net jeigu tai ir voras.

- Noriu būti nužudytas be pasigailėjimo. Pasielgiau taip kaip ir sakei, - burbteliu, Misha pavarto akis pasiremdama galvą ranka.

- Šį kartą pritariu tau, - taria Addy iškeldama ranką, sumušam delnais.

- Nesenai kalbėjau su mama, - tariu ir pasižiūriu į pilną Misha'os lėkštę. Ji tai pastebėjusi įsideda vieną kąsnį į burną. - Sakė, kad iki devynių būtum namuose.

- Gerai, - Addy trūkteli pečiais. - Turim dar visą valandą. Einu pasiimti daugiau bulvyčių.

Addy atsistoja ir pasiėmusi mano piniginę nubėga prie kasos, nusijuokiu pakratydamas galvą.

Prisipažinsiu, nuo visos dienos su ja man skauda galvą ir kojas.

- Kaip manai, - Misha gana droviai nusišypso pasižiūrėdama į mane. - Ar paskui galėsim pabūti dviese?

Kurį laiką nieko jai neatsakau.

Žinoma, kad noriu likti tik su ja. Kur nors, kur nėra kitų žmonių. Pažinti ją, atsiverti jai. Suartėti maksimumo taške. Dalintis pojūčiais. Jausti vienas kito emocijas. Daryti meilę, tik be meilės, nes ji tiesiog neturi prasmės.

Bet ji tikriausiai turėjo ne tą omenyje.

- Gerai, - atsikrenkščiu. - Kur norėsi eiti?

- Nežinau, - ji trūkteli pečiais. - Gal pasivaikščioti pakrante.

Džiaugiuosi, kad neturėsiu versti jos būti su manimi vien dėl savų poreikių. Panašu, kad jai irgi gera.

Gal ji net galvoja mano mintimis. Maža tikimybė po to, kai taip lengvai praskėtė kojas Ricki.

- Prisiekiu, jie turi skaniausias bulvytes pasaulyje, - taria Addy atsisėsdama į vietą, Misha nusijuokia.

- Ar grįši viena? - paklausiu, Addy sekundei nustoja valgyti.

- O kaip tu? Vėl nenakvosi namuose? - ji sutrinka. - Wyatt, nenoriu ten būti viena kol tarp tėvų vyksta trečias pasaulinis.

- Ne, aš grįšiu, - prisiekiu. - Tik truputį vėliau.

- Kodėl? - ji atrodo kaip reikiant susierzinusi.

- Mes su Wyatt norime šiek tiek pabūti dviese, - taria Misha. Eilinį kartą, tai nuskamba dviprasmiškai.

- Jis turi merginą, - gana kandžiai taria Addy. Griežtai į ją pasižiūriu.

- Aš ir nesikesinu į jos vietą, - Misha garsiai nusijuokia. - Ne taip supratai. Mes tik pasivaikščiosim.

Pradedu trinti pavargusias akis. Ji be reikalo pradėjo jai pasakoti mūsų planus.

- Ar tikrai grįši?

- Pažadu, - atsidūstu užversdamas akis.

Po kelių minučių Addy išeina iš kavinės labiau pasimetusi nei aš.

•••

- Tavo sesuo mėgsta kištis ne į savo reikalus, - taria Misha susikišdama rankas į kišenes.

- Be reikalo jai pasakei, kodėl grįšiu vėliau, - burbteliu padarydamas tą patį. Nors čia amžina vasara, vakarai vistiek vėsūs.

- Tu jai tikrai svarbus.

- Mūsų tėvai be perstojo pykstasi. Tik dėl to.

- O ekranuose tokia graži pora, - jos balsas nuskamba gana pašaipiai.

- Visi ekranuose gyvenam kitokius gyvenimus, - atšaunu, Misha nežymiai trūkteli pečiais.

- Papasakok man daugiau, - paprašo ji.

- Kodėl? - susiraukiu.

- Tiesiog jaučiu, kad tau reikia su kažkuom apie tai pasikalbėti.

Nesuvaldau savęs ir sugriebiu jos ranką. Einam tyloje.

Dangus pilnas cukrinės vatos - rausvi debesys rangosi tarpusavyje. Kvepia vandenynu.
Kažkur laisvai pririšta valtis ritmingai trankosi į krantą. Jos oda prigludusi prie mano odos mane ramina.

Staiga pasijuntu taip, lyg ji būtų man artimiausias žmogus visame pasaulyje. Lyg pažinočiau ją visą amžinybę, nors beveik nieko apie ją nežinau.

Man taip gera su ja. Dar nesu jautęs tokio jaukumo.

Nebent senai, ankstyvoj vaikystėj. Kai su mama statydavom palapinę iš antklodžių ir kikendami slėpdavomės joje. Tada netikėtai mus užpuldavo tėtis ir netyčia viską sugriaudavo. Visi trys gulėdavom ir juokdavomės. Tada jis kaip ir kiekvieną kitą laisvą minutę pradėdavo kartoti, kad mus myli. Išbučiuodavo mamos veidą. Vadindavo ją ne "Maddi", o "Mažyte". Skamba šlykščiai ir banaliai, bet kai jis vadindavo taip būtent ją, skambėdavo nepaprastai gražiai.

Jausdavausi mylimas. Saugus.

- Neprisimenu, nuo kada taip, - trūkteliu pečiais. - Viskas pasikeitė taip nepastebimai. Jie tiesiog vieną dieną pradėjo rėkti vienas ant kito dėl nereikšmingų dalykų. Pavyzdžiui dėl ne vietoj padėtų batų.

- Jie užstrigę, - taria Misha. - Taip būna. Taip stipriai myli žmogų, kad net jo nekęsdamas negali jo palikti.

- Nebenoriu apie tai kalbėtis, - burbteliu.

- Suprantu. Man irgi sunku atsiverti, - ji linkteli. - Mano tėtis išėjo kai man buvo keturiolika. Sukūrė kitą šeimą. Visiškai pamiršo mane. Tiesiog nebetikiu, kad įmanoma visą gyvenimą mylėti tą patį žmogų taip pat, kaip mylėjai pačioj pradžioj. Jie visi apsimetinėja.

Staiga užsimanau užsirūkyti. Nenoromis paleidžiu jos ranką ir pradedu ieškoti cigarečių.

- Tu teisi, - sumurmu įsikišdamas cigaretę sau tarp lūpų. - Noriu kažką mylėti, bet nežinau kaip, supranti? Žinau, kaip tai atrodo, bet nemanau, kad man pavyks, nes aplinkui mane niekam nepavyko.

- Einam pas mane, - staiga pasiūlo ji sustodama, atsisuku į ją.

- Pažadėjau Addy, kad grįšiu, - tariu. Visiškai nenoriu grįžti namo.

- Ar bent nori ten? - Misha ištraukia cigaretę iš mano burnos.

- Kvepi kaip velnias, - tyliai nusijuokiu atimdamas iš jos cigaretę, ji pavarto akis delnu prasklaidydama rūkalus.

- Pasiimk, - atsako ji dirstelėdama į cigaretę.

- Gerai, - sutinku. - Einam pas tave.

Šįvakar viskas kitaip. Nepažįstami tampa pažįstamais. Net nenoriu galvoti apie Mackenzie, Ricki, tėvus, mokyklą ir kitus dalykus. Misha leidžia man jaustis gerai vien būdama šalia. Kaip tie narkotikai kuriuos ji vadina lengvais.

Ji mano jauki vieta.