Pražūtinga meilė.

11.

Įėjau į savo naująjį kambarį ir apsidairiau taip atidžiai, ieškodama vietos kur galėčiau paslėpti čekį su pinigais. Nesu tikra ar po kurio laiko Džonas neapsigalvos ir neatims jų iš manęs.
Šis kambarys neturėjo jokių išklęrusių lentų, kurias galėčiau islupt ir paskui vėl įstatyti.
Jis neturėjo ir sienoje net menkiausių plyšių. Šis kambarys buvo tvarkingas, ir su mažai vietų paslėpti man svarbius pinigus.
Stovėjau viduryje kambario ir sukau galva kur man įkišti popiereli, nuo kurio prasidėtų tikras, normalus mano gyvenimas.
Nieko nesugalvodama įsikišau ji už liemenėlės, kaip buvau pratusi klube banknotus gašliai vyrams stebint kištis tarp krūtų.
Po kolkas tai saugiausia vieta kuria galėjau sugalvoti. Juk jis nedrįstu ieškoti ten?
O gal...?
Nuvaikiau mintis ir iš kišenės išsitraukiau juoda kortele kuria man davė Džonas.
Jis sakė kad ji skirta išlaidoms, kurių galbūt turėsiu...
Lėtai, ant pirštų galiukų nustipenau iki spintos kurioje buvo sukrauti keli mano drabužiai, kurie, turiu pasakyti nebuvo įspūdingi.
Aš dažniausiai juos pirkdavau labdaros parduotuvėse, kur tokius drabužius atiduodavo už centus. Nenorėjau kažkam padaryti įspūdžio, todėl jie priminė pagyvenusios močiutės drabužius.... Bet dabar aš turiu stebuklinga kortele, su kuria galiu daryti ką noriu...
Be to, Džonas buvo labai tvarkingas ir elegantiškas vyras. O aš, šitaip apsirengusi atrodžiau lyg iš gatvės. Nežinau ar gerai darau, bet iš spintos kampo paciupau nudrengta rankine kurioje buvo mano nutriususi pinigine, keli dokumentai, suvalgytu saldainių popieriukai, ir mano viešojo transporto bilietas nupirktas visam mėnesiui.
Įsidėjau juodąją kortele į rankinę ir užsidėjusi paprastus rudus sportbačius išėjau iš kambario.
Vyksiu į miestą. I viena iš tų brangių parduotuvių, kurių vitrinoje sukrauti įspūdingi drabužiai. Aš noriu įsitikinti ar tikrai yra taip, kaip sakė Džonas?
Ar aš galiu pirkti ką panorėjus? Daryti ką panorėjus išskyrus tuos punktus lape, dėl kurių pasirašiau?
O ar aš turėčiau jo atsiklausti ar galiu vykti į miestą?
Mano galvoje klausimai vijo vienas kitą...
Nusprendusi ir toliau būti paklusni priėjau prie jo kabineto durų ir kiek galėdama tyliau ir švelniau pabeldžiau.
Kelias akimirkas buvo tylu, o kai jau nesitikėjau kad būsiu pakviesta durys prasivėrė ir tarp durų isnere jis...

-Ela, turėtum žinoti, kad kai aš kabinete, manęs trukdyti negalima - jis iš aukšto žiūrėjo į mane.

-Atsiprašau... - jaučiau kaistancius skruostus - as norėjau paklausti.. Ar galiu vykti į miestą?

-Kodėl?

Jo balsas sugriežtiejo, o akys sutamsejo

-Tu negali bėgti nuo manęs pasirašiusi sutartį.

-Aš nebegu... - mano žodžiai vos lindo iš burnos - as noriu į miesta... Apsipirkti...

Nepastebimai jo peciai atsileido, o jo veido išraiška susvelnejo.

-Tu turi vairuotojo pažymėjimą? - jis paklausė ir pasikuites kišeneje ištraukė mašinos raktelius.

Deja aš neturėjau vairuotojo pažymėjimo... Neturėjau galimybės išsilaikyti jo.. Man reikėjo pinigų, ir darbo. Todėl papurciau galva nedrįsdama pažiūrėti į jį.

-Gerai... - jis nutese ir atgal juos įsidėjo - as turiu vairuotoja kuris dažnai mane vežioja tada kai aš tam nebunu nusiteikęs, iskviesiu ji.

Jis palikęs praviras duris nuėjo link savo darbo stalo ir pasiėmęs mobilųjį surinko numerį ir pridėjęs prie ausies pasakė kelis žodžius ir padėjęs priėjo prie manęs:

-Po kelių minučių galėsi vykti - taip pasakęs jis nutilo, bet jo akys lakstė mano veidu tyrinėdamas - noriu priminti, jog tu negali pabėgti.

Jis pasilenkė arčiau manęs, o aš užuodžiau jo kvepalų aromatą nuo kurio mano širdis suspurdejo...
Nežinau kas man darosi, bet aš jo ir bijau, ir noriu labiau pažinti... Šis vyras, jis nėra toks kokiu apsimeta... Bijau kad jis uzsiema, blogais, labai blogais dalykais...