Pražūtinga meilė.

32.

Mažiausiai tikėjausi kad Dinas paleis mane ir ramiai nueis į savo kambarį palikęs mane viena su vyriškiu kuris katik mane išgelbėjo.

-Tau viskas gerai? - vyras nenoriai sumurmėjo, matėsi kad nesijaučia gerai patekęs į šią situaciją.

-Manau kad taip... Ačiū jums labai - padėkojau, mano vis dar drebancios rankos spaudė lagamino rankena.

-Jei ruošeisi čia apsistoti, nepatarčiau to daryti.

Ta pati spėjau pagalvoti ir aš... Man reikia kuo greičiau susirasti kita vieta kurioje galėčiau pasislėpti.
Tik šį kartą ne nuo Džono, o nuo Dino...
Šiuo metu kaip tik norėčiau būti saugi Džono name...

-Ačiū, liksiu visa gyvenimą dėkinga jums.

Dar kartą padėkojau vyriškiui ir patraukiau skubėdama mašinų aikštele link registratūros.
Man reikia grąžinti rakta ir pasiimti pinigus kuriuos palikau už kambarį. Neketinau čia praleisti nei minutės daugiau.

-Kas nors nutiko? - mergina už registratūros nenoriai pakėlė galvą ir nužvelgė mane.

-Tiesiog norėjau grąžinti rakta, ir gauti pinigus už kambarį kuri sumokėjau - padėjau raktus ant stalo - turiu skubiai išvykti iš čia.

Mergina susiraukė bet nieko nepasakius pasiėmė kambario raktą ir iš kasos išėmė pinigų sumą kuria daviau prieš valandą.

-Ačiū.

Susišlaviau banknotus į piniginę ir kuo skubiau žengiau prie durų kai mano mobilusis pradėjo skambiai rėkauti.
Išsiemusi pažiūrėjau į skambintoja ir išvydau Džono vardą.
Širdį nusmelkė keistas jausmas, norėjau atsiliepti, bet principai buvo kur kas didesni.
Paspaudžiau atmetimo mygtuką. Netrukus atėjo žinutė.

' Kur esi?'

Nieko neatrasiau. Pastumiau stiklines duris ir išėjau į šaltą orą. Skubiu žingsniu patraukiau kuo toliau nuo motelio vis dairydamasi į šalis ar Dinas manęs neseka.
Aplinkui buvo tuščia, tik grėsmingai atrodantys medžiai kurie ant gatvės metė šiurpius šešėlius. Lagaminas iš paskos riedėjo mano tempiamas ir kėlė didelius garsus, bijojau kad pritrauksiu nereikalingo dėmesio bet visa laimė gatve riedėjo iš lėto taxi automobilis kuris buvo tuščias.
Išbėgau prieš jį ir sustabdžiau, vairuotojas staigiai numyne stabdžius

-Dėl dievo meilės! - šį kartą už vairo sėdėjo moteris sruogelemis dažytais plaukais, stambaus sudėjimo - as galėjau tave partrenkti!

-Atsiprašau - skubiai atidariau dureles ir įgrūdau lagamina, o tada pati atsisėdau - man reikia skubiai iš čia važiuoti, galite paskubėti?

Man sekėsi, nes moteris daugiau nieko nesakė tik nuspaudė greičio pedalą ir masina truktelėjo iš vietos.
Buvo tik viena vieta kur aš galėjau jautis saugi. Tai nebuvo pats geriausias sumanymas, bet daugiau neturėjau kitos išeities. Nenorėjau rizikuoti kad Dinas mane seka.
Vykau pas Rėjų...