Pražūtinga meilė.

28.



Jis bučiavo mane su tokia jėga ir su tokiu įniršiu kad turėjau rankomis įsitverti į sėdyne ant kurios sėdėjau.
Maniau kad jis mane sudraskis kaip piktas žvėris, jo rankos gniaužė mano drabužius, dantimis kando į mano lūpas...

-Džonai... - neištverdama sušnabždėjau.

-Mhm... - jis tik šiek tiek atsitraukes pažiūrėjo į mano akis.

-Tu suplėšysi mano drabužius - tyliai pasakiau jo akims deginant mano kūną.

Jis nuleido galvą ir įsiziurejo į savo rankas, kurios stipriai gniaužė mano palaidine.
Tada lėtai gniaužtus atleido ir atsitraukė nuo manęs

-Atleisk. Sakiau kad aš nelabai moku valdytis - jis lyg nieko nebūtų buvę užvedė automobili ir pajudėjo iš vietos - mažai truko kad būčiau paėmęs tave čia, vietoje.

Mano širdis spurdejo krūtinėje, o venomis tekantis alkoholis kurstė išvesti Džona iš proto...
Šiaip ne taip susitvardziau ir apsitvarkiusi palaidine atsiremiau į sėdyne.
Man šiek tiek svaigo galva, norėjau kuo greičiau atsidurti savo lovoje, bet šalia sėdintis vaikinas kėlė ir visai kitus norus...
Mačiau kaip jo įsitempę pečiai tik šiek tiek atsileido, bet rankos laikančios vairą buvo net pabale nuo spaudimo.
Jis vos tvardosi... Kas bus kai mes grisime į namus?
'Greitai sužinosi' balsas galvoje nusijuokė.
Mes jau atvykome, jis sustabdė automobilį ir išjungė jo šviesas.

-Paeisi? - jis pasisuko į mane ir paklausė.

Linktelėjau galva, aš prasiblaiviau tiek kad paeiciau pati.
Jis išlipo iš masinos ir nelaukęs manęs nuėjo į namus.
Bjaurusis Džonas... Kodėl jis taip elgiasi?
Viena akimirka jis mane bučiuoja lyg išprotėjęs, kita akimirką palieka viena, lyg aš būčiau tuščia vieta...
Atveriau dureles ir ileidau šviežio oro.
I namus dar neisiu... Noriu pažiūrėti ką jis daris.
Ateis, ar paliks mane daryti ką noriu...
Praėjo penkios... Dešimt minučių...
Sedejau viena, o jis nesiruošė ateiti pažiūrėti kodėl aš neinu į vidų.

-Ai taip...

Pati sau garsiai tariau ir atsisukusi vandens buteliuką užsiverčiau.

-Kas taip?

Nepastebėjau kada Džonas išdygo prie mano šono, išsigandusi paspringau ir pradėjau kosėti bandydama įkvėpti oro.

-Ela! - jis paėmė mane už rankos ir ištraukęs iš masinos pradėjo švelniai trankyti per pečius - nusiramink.

Pagaliau man pavyko įkvėpti oro, alsavau greitai, ir godžiai.

-Kodėl tu visa laiką mane išgąsdini?? - piktai paklausiau.

-Aš negąsdinu - jis pradėjo vesti mane į namą - su kuo kalbėjai mašinoje?

-Su niekuo - kvailai pasijaučiau kalbėdama pati su savimi.

Jis uždarė duris ir pasuko užraktą

-Nebloga?

-Nea - papurciau galva ir nusimoviau batus - jaučiuosi gerai.

-Gerai, tada ateik į svetainę.

Jis nuėjo pirmas o aš iš paskos. Įdomu kodėl jis mane pakvietė eiti kartu su juo...
Nieko nelaukdamas atsisėdo ant sofos ir ranka paplojo kad atsisesciau šalia jo.
Prisėdau atsargiai, ir iš lėto...

-Tu laužai visas taisykles - jis žemu balsu pradėjo kalbėti - man tas nepatinka.

-Aš...

-Leisk kalbėti man - jis pakėlė ranką ir mane nutilde - todėl aš tau turiu parengęs užduotį..

-Ne! - pakėliau balsą - Džonai aš ne...

-Taip Ela - jis griežtai pažiūrėjo į mane - kaip tik taip, turėsi daryti taip, kaip aš liepsiu.

Abstulbusi pradėjau kratyti galva į visas puses... Kaip jis greitai pasikeičia, juk dar neseniai mane bučiavo, o dabar kalba apie kvailas užduotis, dėl kurių aš vėl pakliusiu į pavojus...

-Kokia ta kvaila užduotis?? - piktai paklausiau.

-Turėsi permiegoti su kitu - jis pažiūrėjo man į akis - prieš mane.

-Ka??!

-Aš galiu daryti su tavimi ką noriu - jis ramiai kalbėjo - ir dabar aš noriu kad permiegotum su kitu, ir tas kitas bus Rėjus, mačiau kaip tau jis patiko.

Mano skrandžio turinys negailestingai kilo gerklę aukštyn... nuo sofos parklupau ant kelių ir apsivemiau.