Valdantysis Kraujas

11 skyrius /Netikėti įkaitai/

Sėdėjome krovininiame automobilyje, kuris mus gabeno prie įvažiavimo į viršutinį aukštą. Vairuotojas buvo tikras nutrūktgalvis ir siauromis gatvelėmis lėkė nežmonišku greičiu. Buvau tvirtai įsikibusi į atlošą, nes tik taip įstengiau nenuslysti nuo sėdynės. Greta sėdinti Megan taip pat vos įstengė išlaikyti sukąstus dantis, kad šie netarškėtų.

Kelionė nebuvo ilga ir po kelių minučių staiga sustojome. Visi sėdintieji nevalingai loštelėjo į priekį, pasigirdo keli tylūs keiksmai. Kažkas atplėšė šonines dureles ir į vidų įlipo Frida su kažkokiu augalotu vyruku. Nužvelgusi jo aprangą supratau, kad tai posto sargybinis.

- Aštuonios merginos, kurios man šį vakarą padės susitvarkyti salėje, - pranešė Frida, malonaus, apskrito veido rudaplaukė. - Štai užpildyti blankai. Gali dar žvilgtelėti po sėdynėmis ar ko neslepiu, - sukrizeno.

Vyrukui juokelis visai neatrodė juokingas, o kitą minutę jis būtent tai ir padarė - ėmė vaikščioti tarp eilių ir žvalgytis ar neslepiame ko nors po kojomis. Augalotasis kruopščiai perskaitė visus dokumentus, įdėmiai nužvelgė kiekvieną merginą taip patikrindamas su pridėtomis nuotraukomis, kurias padarė Frida prieš išvažiuojant iš jos restorano. Tik po gerų dešimties minučių galiausiai apsauginis uždėjo mums plonytes apyrankes, kurias aktyvavo prie jų pridėjęs kažkokį prietaisą. Juodo metalo žiede įsižiebė melsva švieselė.

- Galit keliauti, - burbtelėjo Fridai. - Kaip visada, išvykimas iki pirmos nakties. Nevėluokite.

- Mes juk niekada ir nevėluojame, Ikeri, - nusišypsojo Frida ir nuskubėjo į priekį.

Niekas nebesivargino uždaryti durelių, tad tikėjausi, kad daugiau nebelėksime beprotišku greičiu ir niekas neišskris laukan.

Pravažiavus trumpą tunelį išnirome nepaprastai apšviestoje aikštelėje. Automobiliui artėjant prie kažkokio pastato supratau, kad tai nebuvo dirbtina lempų sukurta šviesa, o saulė. Nors dar nemačiau pilnai atsivėrusio vaizdo, tačiau net iš šių nuotrupų suvokiau, jog čia atsivėrė visai kitoks vaizdas, nei likusiuose Agorido aukštuose.

- Atvykome! - šūktelėjo Frida. - O dabar paskubėkime, laukia nemažai darbo.

Abi su Megan susižvalgėme. Taip, darbo tikrai laukė nemažai. Susitarėme, kad ji pamėgins nuo manęs nukreipti dėmesį, jog galėčiau išsmukti ir surasti tai, dėl ko čia atsibeldėme. Labai tikėjausi, kad plotas, kuriame turėsime dirbti, bus didelis, ir man pavyks niekam nekristi į akis. Iš tiesų, Megan nusprendė pasirūpinti, kad visų žvilgsniai kryptų tik į ją.

Nusekiau paskui kitas merginas ir išsiropščiau iš automobilio. Akimirksniu mano dėmesį patraukė... rūmai. Šio pastato niekaip kitaip neįstengiau apibūdinti. Nė kiek neabejojau, kad visos statinio konstrukcijos buvo metalinės, išskyrus langus, tačiau pastatas turėjo neįprastai švelnias formas, kurios tarsi bangavo. Vienas kupolas glaudėsi prie kito, tarsi iš putų sukrauti kauburiai, tačiau tuo pačiu metu atrodė neįprastai vientisas ir glotniai aptakus. Ir visi tie juodi burbulai kilo į viršų, kol siaurėdami suformavo nepaprasto aukščio bokštą. Būtent šis bokštas ir buvo matyti iš atokių tolių.

Čia viršuje netrūko nieko: nei saulės, nei gražiai nuaugusių augalų, nei kaskadomis krentančių vandens krioklių iš įmantrių fontanų. Kiekvienas kampelis tviskėjo nepaprasta prabanga. Metalo magnatai iš tiesų gyveno įspūdingai.

- Kvailesnės uniformos tikrai niekada neteko vilkėti, - burbtelėjau po nosimi, kai išlipusi mėginau pasitaisyti į sėdimąją įsispraudusius šortus.

Vilkėjau keistą drabužių darinį, kuris priminė fraką, tačiau buvo be rankovių, bet ir į liemenę nelabai panašėjo. Šortai buvo absurdiškai trumpi ir juos beveik uždengė aplink šonus besiplaikstantys frako skvernai.