Valdantysis Kraujas

38 skyrius /Ilga kelionė/

Man buvo šalta. Siaubingai šalta. Kūną varstė diegliai ir krėtė nesuvaldomas drebulys. Pečiai sutrūkčiojo ir susilenkusi kažką išvėmiau. Pirštais tvėriausi į žolės kuokštus, tarsi tai būtų mano išsigelbėjimas, bet aplinkui nieko nebuvo. Bent jau ko nors, kas galėtų man padėti.

Maždaug už penkių metrų nuo manęs sėdėjo malum. Jis spoksojo keistai sustingęs, o gal miegojo atmerktomis akimis. Geriau įsižiūrėjusi pastebėjau ir dar vieną padarą, ir dar, ir dar... jie buvo nugulę visą pamiškės pievą aplink mane. Galbūt turėjau išsigąsti, bet jaučiausi pernelyg prastai, kad dėl to jaudinčiausi. Įstengiau galvoti tik apie tai, kad troškau, jog viskas liautųsi. Tai buvo riba ir suvokiau, kad tai iš tiesų yra mano pabaiga.

Mano rankos buvo pasikeitusios. Pirštai nebe tokie ilgi, vėl labiau priminė žmogaus, o ne laukinio padaro. Tai turėjo būti geras ženklas, kad įstengiau tai suvokti, bet kūną varstantis skausmas viską užgožė. Visgi, nustebau supratusi, kad atgavau kairiąją ranką. Nors tai nebebuvo visai mano ranka. Oda pernelyg susitraukusi, kampuoti išsišovę kaulai...

Kažkas sušlamėjo man už nugaros. Vargiai pasukau galvą į šoną, tačiau prietemoje įžvelgiau tik slenkantį šešėlį. Tai turėjo būti malum, nes akivaizdu, kad buvau jų visų apsupta. Ar jis pajautė, kad pasikeičiau? Ar dabar ketino mane užpulti? Susirietusi beveik laukiau, kol šis užšoks ant manęs, bet tamsus šešėlis praslinko vos per žingsnį ir nusvirduliavo tolyn.

Kūną ir vėl supurtė traukuliai. Nebeturėjau jėgų nei pasikelti, nei pasisukti ant šono. Kūnas automatiškai sutrūkčiojo ir kuriam laikui vėl nurimo. Tik kai vėl praplėšiau akis supratau, kad guliu ant nugaros. Juodas dangus jau buvo pasidabinęs keliais brėkštančios aušros rėžiais. Bet tai man buvo visai nebesvarbu, nes po kelių sekundžių supratau grimztanti į dar klampesnę juodumą.

Laikas buvo susijaukęs. Šis pojūtis buvo toks sumišęs, todėl niekada nepavykdavo suprasti, kiek laiko praleisdavau malum mintyse. Jos prarydavo mane ir tuo metu daugiau vėl būdavau tuo laukiniu padaru, o ne savimi. Tačiau maža dalelė Kajos visada išlikdavo, nors svetimi instinktai viską užgoždavo. Ne vieną naktį praleidau bijodama savo baigties, nes nebepavykdavo atskirti kada labiau aš valdydavau juos, o kada jie mane.

Šį kartą atsimerkusi tuoj pat ranka užsidengiau akis, nes mane apakino plieskianti saulė. Buvo neįtikėtinai keista, nes dar niekada nebuvau atsibudusi dieną. Taip pat šį kartą kūno netampė konvulsijos. Netgi jaučiausi ganėtinai gerai, nors ir mirtinai pavargusi. Ir sušalusi.

Pasikėliau ant rankų, nors pati beveik savim netikėjau, kad turiu tam jėgų. Bet visgi atsisėdau ir apsižvalgiau. Savo nuostabai supratau esanti viena. Aplinkui nebuvo kitų malum, nors galvoje lyg ir girdėjau kažkokį jų aidą. Jie buvo kažkur netoliese. Miškuose. Visa jų banda lėtai keliavo tolyn, kol aš miegojau šioje pievoje. Kodėl aš čia buvau?

Nužvelgusi savo kūną beveik pasibaisėjau. Jis buvo toks purvinas, kad atrodė beveik kaip su nežinia kokiais drabužiais, nes nesimatė nė vieno švaraus lopinėlio. Nepaisant to, kad saulė visai maloniai šildė, jaučiausi it įkalinta lede. Nesutramdomas drebulys sklido iš vidaus ir neįstengiau suvaldyti drebulio bangų nuslenkančių kūnu. Troškau šiltų drabužių, bet aplinkui jų tikrai nesimatė.

Kodėl aš buvau atsiskyrusi nuo bandos?

Pakilau ant kojų šiek tiek krypuodama. Mano pačios kūnas atrodė šiek tiek svetimas, buvo keista būti tiesiog savimi. Beveik. Bent jau daugiau savimi, o ne kažkuo kitu. Besižvalgydama pamačiau kai ką įdomaus. Tolumoje išvydau miesto kontūrus. Išsibarstę pastatai, judančios transporto priemonės... Ir jis net nebuvo labai toli. Ar aš keliavau tenai? Kodėl?