Valdantysis Kraujas

20 skyrius/Pasitarimas/

Stabtelėjau prie dailiais raižiniais puoštų durų ir palaukiau, kol vienas, iš mane atlydėjusių sargybinių, jas atidarys. Delnais nekantriai brūkštelėjau per savo mėlynos suknelės šonus, jaučiausi keistai įsispraudusi į suknelę, mat paskutiniu metu savo išvaizdai ir aprangai visai nebeskyriau dėmesio. Jaučiausi it įslinkusi į kažkieno kito kostiumą ir troškau greičiau vėl iš jo išsilukštenti.

Kol mintyse dūsavau dėl nelabai patogaus korseto, sargybinis mostelėjo ranka ragindamas praeiti pirmyn. Minkštu kilimu išklotomis grindimis įžengiau į darbo kambarį. Kitaip, nei daugelis mėgdavo, Matėjas savo darbo vietą buvo įsirengęs ne patalpos gale, kur galėtum mėgautis už lango atsiveriančiu vaizdu, o pačiame kambario centre. Tamsus, beveik juodas stalas buvo nukrautas knygomis, žemėlapių ritiniais ir dar keliais mažmožiais, kurie buvo labiau dėl grožio, o ne praktinės naudos. Jau vakarėjo, tad buvo įžiebti keli šviestuvai, kurie knygų lentynomis nustatytą kambarį skandino auksinėje šviesoje.

Matėjas sėdėjo milžiniškame krėsle, alkūnėmis pasirėmęs į ranktūrius ir prieš save susidėjęs rankas, kurios viena su kita lietėsi tik pirštų galais. Jis spoksojo į savo pirštus, kurie sudarė taisyklingą trikampio formą, o man įžengus, kilstelėjo tik akis. Čia buvo ir Olivija, tačiau įsitaisiusi kambario pakraštyje ant ištaigingos sofos ir berods, gurkšnojo arbatą.

Pastebėjau, kad sargybiniai liko koridoriuje ir man nužygiavus pirmyn, durys tyliai užsivėrė. Tai, jog kambaryje buvome tik mes trise, laikiau geru ženklu, vadinasi niekas nesuskubs manęs nulinčiuoti. Visgi, Matėjaus povyza neatrodė labai draugiška.

Likus keliems metrams iki karaliaus stalo sustojau ir nusilenkiau, kaip reikalavo etiketas. Nors norėjau tik vartyti akis dėl tokio oficialumo, tačiau čia buvo šio Aberlačio namai ir jo žemės, o aš norėjau jį matyti savo sąjungininkų pusėje, tad neketinau be reikalo išsišokti.

- Dėkui už jūsų svetingumą man ir mano draugams, pone Matėjau, - prabilau, kai Aberlatis vis dar nesiliovė spoksoti į mane savo neperprantamu žvilgsniu. - Taip pat lieku skolinga už išgelbėtą gyvybę.

Tačiau karaliaus nė kiek nesujaudino mano ištarti žodžiai, greičiau jau atrodė, kad manęs nė neišgirdo. Akies krašteliu pamačiau, kaip Olivija prisigretino prie savo vyro ir uždėjo ranką ant jo kėdės atlošo.

- Kas galėjo pagalvoti, kad liūdnai pagarsėjusi Kaja Relark, mergina, kuri neturėjo galių net musei užmušti, vos nepražudys mano brolio.

Kaip ir nujaučiau, jis tikrai nebuvo maloniai nusiteikęs. Rėjus su Matėjumi buvo nepaprastai panašūs ir žinojau, kad ir šis Aberlatis kartais gali plykstelti kaip degtukas. Iš tiesų, niekada nebuvau mačiusi Matėjaus tokio rūstaus, nes su manimi, kol dar buvau vaikas, šis elgdavosi ganėtinai atsainiai.

- Ne mano rankomis Rėjus buvo sužeistas, - burbtelėjau, nors širdyje su mestu kaltinimu visiškai sutikau.

- Žinoma, kažkokiu būdu privertei jį tai padaryti.

Kietai sukandau dantis, jog net žandikaulis subraškėjo. Prisiverčiau lėtai įkvėpti ir iškvėpti orą. Šis vyras be jokios abejonės bandė mano kantrybę, o ja, deja, kartais nelabai pasižymėdavau. Ir visgi, netroškau čia visko apversti aukštyn kojomis, bet ir į mane laidomų strėlių neketinau lyg niekur nieko sugerti.

- Atsargiai su kaltinimais, Metėjau, - įspėjau, numetusi į šalį visus formalumus.

Jo juodi antakiai šoktelėjo į viršų ir vyras, pasirėmęs rankomis į stalą, išsitiesė.

- Ar tu man grasini mano paties namuose?

- Ne, bet taip pat neketinu leisti ant manęs pilti savo pykčio ir apmaudo. Ar tik dėl to mane čia pasikvietei? Maniau, kad norėsi sužinoti, kaip viskas buvo iš tiesų...