Valdantysis Kraujas

22 skyrius /Suklupimas/

Į pilį sugrįžau tik pavakare. Manieji sargybiniai kurį laiką buvo ganėtinai apkvaitę dėl nesuvokiamo jų atsijungimo, tad pasinaudojusi proga, pati susitikau su Enolu ir Keo. Malum vis dar buvo savo vietoje, tačiau sutarėm, kad pasikeitus aplinkybėm reikėtų jį perkelti arčiau Taburino. Kol kas nenorėjau, kad apie jį sužinotų Olivija su Matėjumi, tad negalėjau jo tiesiog pasiimti drauge.

- Mes jį atgabensim, - galiausiai atsiduso Enolas. - Tačiau šiek tiek užtruks.

Žinoma, tai buvo suprantama. Staiga suvokiau, kad per šią mano misiją Enolas man nepaprastai daug padėjo, o juk pradžioje šiaušiausi, kai jis nusprendė vykti drauge. Dabar niekaip neįsivaizdavau, kaip viena su viskuo būčiau susitvarkiusi. Prisiverčiau jam padėkoti ir išgavau pažadą, kad juodu su Keo prieš išvykdami nueis pas Čioru dėl amuletų. Jei vaikinas dėl to ir nustebo, tai neišsidavė.

Vos sugrįžus į Taburiną buvau pristatyta Matėjui, kad viską nuodugniai papasakočiau. Teko šiek tiek išsisukinėti ir pateikti iš anksto sugalvotą pasiteisinimą. Laime, jis manęs per daug nespaudė, o tik keistai spoksojo. Galiausiai pamaniau, kad vyro mintys klajoja kažkur kitur, nes kelis kartus manęs net neišgirdo. Tačiau vis tiek lengviau atsikvėpiau, kai man buvo leista pasišalinti. Taip pat maloniai nustebau, kai supratau, kad manęs nebeseka jokie sargybiniai. Įtariau, kad kažkas buvo nutikę, kas jį privertė suminkštėti mano atžvilgiu.

Keliaudama į man paskirtą kambarį svarsčiau ar tai jau buvo žingsnis link pasiruošimo ir ar rytoj galėjau vėl užsiminti apie savo planus. Tačiau vos įžengus į kambarį visas mintis tarsi vėjas nupūtė.

Prie lango stovėjo Rėjus. Nepajutau, kaip uždariau duris ir kojos greitai pačios nunešė prie jo. Dar vakar jis gulėjo nė ne krustelėdamas, o dabar stovėjo priešais mane. Akimirkai pamaniau, kad man galbūt vaidenasi, bet prisiartinusi suvokiau, kad jis buvo pernelyg tikras. Viduje kažką nudiegė ir tada suvokiau, kad šią akimirką nuo manęs niekas nebepriklauso.

Vaikino antakiai buvo truputį suraukti, atidžiai mane stebėjo, o lūpos lengvai prasiskyrė, bet joks žodis pro jas taip ir neprasiskverbė. Atrodė, kad nebeįstengiau net mirktelėti, negalėjau nusigręžti nuo tų melsvų akių, o tuo pačiu metu ėmiau norėti tiek daug. Nepajutau kaip pakilo mano ranka, tik suvokiau, kad pirštais jau braukiu per šiek tiek apšepusį jo skruostą, tarsi tikrindama ar jis tikrai čia. Nedidelis šiurkštumas maloniai pakuteno pirštų pagalvėlės.

Šis mano gestas pribloškė ne tik mane pačią, bet ir Rėjų. Pajutau kaip šis staigiai įkvėpė ir virptelėjusios blakstienos paslėpė akis, tarsi trokšdamas visiškai susikoncentruoti į netikėtą prisilietimą. Jis taip pat kilstelėjo ranką ir apglėbęs mano pirštus šiuos priglaudė dar stipriau. O mano širdis vis spartino tempą ir išsigandau, kad nuo sukilusio jaudulio ši nesprogtų. Galvoje buvo visiškai tuščia ir gebėjau tik jausti, kad siaubingai pasiilgau prieš mane stovinčio žmogaus. Ir man reikėjo kur kas daugiau nei tik šis prisilietimas.

Staiga pasistiebiau ir lūpomis lengvai prisiglaudžiau prie jo. Pasklidusi šiurpulių banga abiem užgniaužė kvapą. Rėjus sustingo dar labiau jei tik tai buvo įmanoma, o aš mėgavausi tuo nekaltu, bet uždraustu bučiniu. Galiausiai kažkur šmėstelėjo, kad elgiuosi visiškai kvailai ir paikai, todėl pamėginau atsitraukti, bet jau kitą akimirką vaikino ranka atsidūrė man ant sprando ir reikliai grąžino atgal.

Šį kartą jis visai nebuvo sustingęs. Šiltos lūpos reikliai užgulė manąsias ir privertė maloniai suvirpėti. Pajutau Rėjaus ranką nuslystant juosmeniu ir prisitraukiant dar arčiau. Laisvoji mano ranka taip pat nuslydo jo krūtine ir iš malonumo net atsidusau. Galvoje bundantis balselis ir vėl buvo užgožtas kur kas stipresnių jausmų.

Buvau pavargusi būti atstumu nuo Rėjaus, todėl dabar mėgavausi kiekvienu kvėptelėjimu, kiekvienu prisilietimu ar išsiveržusiu pasitenkinimo murmesiu. Oda šiurpo nuo malonios trinties ir atrodė, kad to vis negana. Mano pirštai jau skendo jo ir vėl gerokai per ilguose plaukuose, nepalioviau kibtis į Rėjaus pečius tarsi jis būtų atbraila, kurios įstengiau laikytis ir nesileisti nunešama tolyn.