Story about a bad love // n.h ✔️

1. Kančios

~ Prieš metus

Žiūrėjau į mamą ir tėtį gulinčius karste, ašaros pačios riedėjo mano skruostais. Norėjau vietoj jų būti aš. Nors man neskaudėtu, taip kaip skauda dabar. Noriu mirti kartu su jais.
Kate mane apsikabino ir stengėsi nuraminti, nes mano kūkčiojimas girdisi visur, o tai kelia šiurpą visiem ir tai priverčia visus tik dar labiau ašaroti. Kate mane išsivedė iš salės į kambariuką, kuriame buvo šiek tiek maisto. Nors valgyt tikriausiai pradėsiu tik po metų, nes pažiūrėjus man į maistą, norisi vemti.

- Geriau? ,- Pasiteiravo Kate, atsisėsdama šalia.

Džiaugiuosi, kad ji taip dažnai nebuvo namie, nesakau, kad ji nemylėjo tėvų, tiesiog ji daug laiko buvo išvykus, koledžas, darbas užsienyje, jos ilgą laiką nebuvo namie. Tai jai, todėl ir nėra taip skaudu kaip man.

- Ne ,- Trumpai atsakiau ir nuleidau žvilgsnį į apačią. - Man nebus gerai, kol jų nebus čia, šalia manęs ,- Prikandus lūpą pasakiau, ir vėl pradėjau verkti.

Kate mane apsikabino ir glostė mano ranką, noriu nebeverkti, bet negaliu. Dar ir dabar mamos šypsena man stovi akyse, kai jai pasakiau, kad gavau dešimt balų iš dainavimo. Ji tada labai apsidžiaugė, nors dešimt balų gaunu visada.
Sumirksėjau kelis kartus, kad ašaros iškristu, o tada atsisukau į Kate. Jos blakstienos buvo padažytos tankiai juodu tušu, mėlynos akys buvo paraudusios nuo verkimo, rudi plaukai sušukuoti, o juoda suknelė prigludusi prie jos kūno, jau turėjo raukšlių. Jos veide švystelėjo trumpa šypsenėlė, bet ji greit dingo.

- Štai kur jūs, merginos ,- Įėjęs į virtuvę pasakė Dylan.

Mūsų brolis, kuris galima sakyti, net nepažinojo tėvų. Jis nuo pat dešimties metų buvo kariuomenėje iki dabar. Kai baigsis laidotuvės, jis vėl išvyks ir paliks mus vienas.

- Eime, važiuojame jau į kapines ,- Liūdnai pasakė jis.

- Ar būtina? ,- Drebančiu balsu paklausiau.

- Taip, saule ,- Pritūpęs prie manęs pasakė Dylan.

Apsikabinau jį ir Kate. Tyliai kūkčiojau į jų pečius, džiaugiuosi, kad bent juos dabar turiu šalia.
Lėtai pakilome nuo suolo ir išėjome į lauką, po to įsėdome į mašiną ir išvažiavome iš šarvavimo salės aikštelės. Kai buvome kapinėse ėjau pirmutinę, nes gavau nešti tėvų nuotrauką, kur jie buvo fotografuoti per jų vestuves. Mamai dailiai tiko pūsta balta, ilga suknelė, o tėčiui puikiai tiko juodas smokingas.

Atsisveikinti su jais. Štai ką reikia padaryti, kol jų nenuleido po žeme. Priklaupiau prie karsto ir apsikabinau jį, tyliai kūkčiodama.

- Mama, tėti aš labai myliu jus, prašau, sugrįžkit pas mane, aš jūsų maldauju ,- Drebančiu balsu kalbėjau į karstą.

Nenorėjau paleisti karsto, bet Kate tiesiog mane atplėšė nuo jo. Garsiau pradėjau kūkčioti, kai pradėjo karstą leisti po žeme, sučiaupiau lūpas, kurios be perstojo drebėjo.

Visi žmonės jau buvo išvažiavę į restoraną pietų. O aš su Dylan pasilikau prie kapo. Nenoriu iš čia išvažiuoti, noriu čia pasilikti amžinai.

- Kelkis, širdele ,- Dylan priklaupdamas šalia pasakė. - Reikia važiuoti ,- Liūdnai pasakė jis.

Nors jis ir gerai nepažinojo tėvų, jam taip pat buvo labai skaudu. Bet ne taip skaudu kaip man.

- Gerai ,- Virpančiu balsu pasakiau. - Myliu jus ,- Ištariau pro ašaras.

Dylan mane apsikabino ir mes abu nuėjome į automobilį. Tyliai verkiau kol važiavome namo, prašiau Dylan'o kad mane parveštu namo.

- Kate, aš vežu ją namo. Ką? Gerai. ,- Dylan kalbėjo telefonu.

Užmerkiau akis ir nepajutau kaip užmigau.
Jaučiau kaip esu nešama ir paguldoma į lovą. Dylan atsisėdo šalia ir glostė mano nugarą.

- Ar tau bus viskas gerai? ,- Paklausė Dylan.

- Aš nieko sau nepasidarysiu, jei tu to klausi ,- Šiurkščiai pasakiau. Dylan atsigulė šalia ir aš jį apsikabinau.

- Nieko daugiau nenoriu, noriu tik kad jie gryštu, man jų reikia, man jų reikia šalia manęs ,- Pro ašaras šnekėjau aš.