Pakartoti žaidimą 3 (✔️)

5. Dalis

Ilgai miegojau. Jaučiausi pavargusi, nuolatos svaigo galva dėl prarasto nemažai kraujo. Kūnas atrodė sunkus, o mintys mane draskė per puse. Norėjau, kad pagaliau viskas baigtųsi. Troškau būti laisva nuo košmarų, bet aš ir vėl į juos patekau. Nespėjus suvokti kas vyksta buvau lengvai papurtytą ir sunkiai praplėšiau akis.

Aleksas klūpėjo šalia manęs. Vaikinas pasakė, kad jau atvykome ir mums reikia judėti. Jis atsargiai padėjo man atsistoti ir užsegęs savo švarkelį tempė mane prie pirmų atsidariusių durų. Lauke jau temo, bet traukinių stotį apšvietė stovintys žibintai ir aš aiškiai mačiau kur esame. Miuncheno mieste.

Vaikino prilaikoma brovėmės per žmonių minią ir aš norėjau paklausti ką čia veikiame, bet neturėjau progos. Galva atrodė per daug sunki jog suregzčiau sakinį, o kai staiga sustojome pakėliau galvą. Atrodė, kad vaikinas įniršęs, bet kita vertus tikriausiai man tik taip pasirodė. Staiga jis apsuko mane ir pradėjo vesti į priešingą pusę. Ėjome ant platformos iki pat pabaigos, o tuomet jis nušoko žemyn ant bėgių ir ištiesė rankas. Neturėjau kitos išeities vargu ar būčiau galėjusi pabėgti nuo jo todėl pasilenkiau ir leidausi vaikino paimama. Jis nukėlęs mane žemyn prisitraukė prie savęs ir pradėjo tempti iki šalimais esančio miško.

- Jeigu ketini ten paslėpti mano lavoną gal geriau palik ant bėgių. – Pasiūliau Aleksui ir jo veide išvydau šypseną.

- Tai trumpiausias kelias iki mano namų.

- Gyveni miške? – tikriausiai būčiau nusijuokus jeigu ne stiprus skausmas. – Aš galiu eiti ir pati, - atsitraukiau nuo jo, nes būti šalia šio vaikino man buvo iš ties nemalonu.

Sekiau Aleksui iš paskos. Vaikinas ėjo lėtai vis atsisukdamas atgal į mane. Nujaučiau, kad nešdamas mane jis eitų kur kas greičiau, bet neketinau jam to leisti. Buvau tikra, kad jis tik ir laukė kol aš sustosiu ir nusileisiu jam. Kad ir kaip skaudėjo sužalotą vietą tylėjau sukandusi dantis.

Jau buvo tamsu, o mes vis dar ėjome. Nors vilkėjau vaikino odinį švarkelį jaučiau į mane skverbiantį šaltį. Darėsi sunku ne tik judėti, bet ir ką nors įžiūrėti. Galvoje pradėjo spengti, o širdies dūžiai greitėjo. Akimirką sustojau pasirėmusi į medį. Aš daugiau nebegalėjau judėti. Atsegiau švarkelį ir pažvelgiau į permirkusius savo marškinėlius. Vėl bėgo kraujas, regis nė nepastebėjau. Juk turėjau susiprasti, galva svaigo, kojos linko. Neišsilaikiusi daugiau ant kojų susmukau ant žemės ir nuleidau galvą.

Aleksas iš karto pastebėjęs prisiartino prie manęs ir uždėjo savo vėsų delną ant mano kaktos. Kurį laiką jis tiesiog leido man pailsėti, bet aš nujaučiau, kad daugiau nebeatsistosiu.

- Kurių galų mane tempiesi kartu, aš tave tik lėtinu.

- Kodėl taip trokšti mirti? – staiga paklausė jis ir aš pažvelgiau į vaikiną. Gerai, kad nemačiau jo veido, nenorėjau jame išvysti gailesčio man. – Žinai, pati padarei klaidą, - nusijuokė jis pakeldamas mane ant rankų. – Jeigu būtum maldavus tave išgelbėti, tikriausiai būčiau palikęs ir nė nesigailėjęs, bet tu akivaizdžiai nenorėjai gyventi. Kodėl?

Tylėjau. Suvokiau ir pati savo klaidą, bet jau buvo per vėlu, Aleksas nė neketiną manęs paleisti. Pasakyti tiesos jam negalėjau, kaip ir meluoti. Vargu ar apskritai galėjau ką nors padaryti.

Akys lipo ir man darėsi sunku neprarasti sąmonės. Nors ir nepatiko vaikino glėbys, bet kažkodėl jaučiausi saugi, kodėl? To ir pati negalėjau paaiškinti.

- Nori pasakyti, - prabilau šnabždėdama. – Jeigu užsikarsiu tau ant kaklo, tu greičiau prarasi susidomėjimą manimi?

Išgirdau vaikino juoką ir pati nejučia šyptelėjau. Buvo kvaila to klausti, Aleksas akivaizdžiai parodė susidomėjimą manimi, o tiksliau mano praeitimi. Sukandau dantis ir vyliausi nesulaukti jo atsakymo kuris patvirtintų jog buvau teisi.