Pakartoti žaidimą 3 (✔️)

8. Dalis

Jau seniai mėgavausi tokia skania kava, o dabar tokios smulkmenos privertė mane pasijusti geriau, tačiau tai suvokusi pasijutau siaubingai. Aš nenusipelniau jaustis gerai, tik ne po to ką padariau. Mane vėl užgriuvo niūrios mintys, buvo kur kas lengviau save jose skandinti nei bandyti ropštis. Neturėjau dėl ko kovoti, tiesiog laukiau kol kas nors įvyks.

- Kodėl pabėgai? - krūptelėjau išgirdusi Alekso balsą. Visi esantys darbuotojai akimirksniu nustojo daryti savo darbus, ir visų žvilgsniai susmigo į vyrą stovintį už manęs. Tikriausiai jis rankos mostu paliepė jiems palikti virtuvę, nes po akimirkos likome vieni.

- Tai taip apie mane galvoja visi čia esantys? Tavo kekšė? – mano balse nuskambėjo sarkazmas ir vaikinas šyptelėjo.

- Juk mudu nemiegojome ar ne?

- Nemiegojome, - atrėžiau, juk tai buvo tiesa, tai kodėl taip prastai pasijutau išgirdusi tuos žodžius?

- Turėtum daugiau valgyti, - jis atsisėdo šalia manęs ir aš nenoriai atsisukau į jį. – Kaip tavo žaizda? – jo akys nukrypo į mano šoną ir aš prikandau lūpą.

- Kur kas geriau, tau nebūtina manęs guosti.

- Aš ir neketinau, - vyptelėjo jis ir aš atsistojau ketindama grįžti į kambarį. – Tau visai tinka.

- Kas? – pastačiau dar puse puodelio likusios kavos ir Aleksas atsitiesęs žengė prie manęs.

- Mano marškiniai, žiedas, ir kaip bandai atsispirti mano žvilgsniui.

Išpūčiau akis. Mano širdis pradėjo plakti greičiau, o kūną išmušė karštis. Vaikinas švelniai nubraukė mano sruoga ir suspaudė smakrą. Dar nespėjus suvokti jis prilietė savo lūpomis manąsias. Bučinys privertė kūną įsitemti. Žinojau, kad tai negerai, tad atrėmiau rankas į jo krūtinę ir kol viskas nepasidarė prasčiau atstūmiau jį.

Pradėjau kvėpuoti tankiau, o Aleksas pridėjo savo pirštus prie lūpų lyg mėgautųsi vos akimirką trukusiu bučiniu. Susipratusi, kad vis dar mūviu jo užmauta žiedą akimirksniu nusimoviau ir įbrukau jam į rankas.

- Man iš tavęs nieko nereikia, - išrėžiau ir iš jo veido dingo šypsena.

- Nejaugi? – kilstelėjo antakį jis ir išsitraukė ginklą. – Visiems kažko reikia.

- Taip tu teisus, - vyptelėjau ir per vieną akimirką mano širdies ritmas pasidarė vėl normalus. Aleksas užtaisė ginklą ir nutaikė tiesiai į mane.

Nė neketinau užsimerkti, jam tik reikėjo nuspausti gaiduką ir visos mano kančios pasibaigtų. Aš tapčiau laisva, ir pagaliau būčiau su žmonėmis kurių man taip trūksta. Žvelgiau į vaikiną kuris buvo pavojingas. Žaisti jo žaidimų netroškau nes buvo akivaizdu, kad pralaimėsiu. O ir Aleksas leido suprasti, kad jam nepatinka aikštingos, įžūlios merginos, o nusileisti jam tiesiog negalėjau. Buvau ne tokia kuri laiko liežuvį už dantų, nors pastaruoju metu turėjau galvoti ką kalbu, bet tik dėl savęs pačios, ne jo. Aš nemokėjau nusileisti, nemokėjau užsimerkti kai aplinkui matau neteisybę. Bet greitai viskas pasibaigs.

Vaikinas nuspaudė gaiduką, bet nieko nenutiko. Man prireikė kelių ilgų akimirkų, kad suvokčiau kas nutiko. Jis tiesiog rimtu žvilgsniu žvelgė į mane, o tuomet nuleido ginklą ir aš suvokiau, kad ten nė nebuvo apkabos. Žengiau žingsnį atgal, bet šviesiaplaukis pastvėrė mane už riešo ir prisitraukė arčiau. Įrėmiau savo rankas, bet priešintis buvo beprasmiška. Jis apkabino mane ir laikė kokią minutę. Nesugebėjau nulaikyti kylančių emocijų, jaučiau kaip skruostu ritasi ašaros, o mano kvėpavimas dūrė plaučius.

- Dabar žinau ko tau reikia, Amelija, - sušnabždėjo jis į mano plaukus ir per kūną perbėgo nemalonūs virpuliukai. – Deja, šito tau duoti negaliu.