Pakartoti žaidimą 3 (✔️)

23. Dalis

Mane pažadino triukšmas. Krūptelėjusi atsisėdau ir akimirką bandžiau nuraminti besidaužančią širdį. Įjungusi šviestuvą nusigavau iki durų ir pravėrusi kyštelėjau galvą. Kažkas buvo negerai ir aš akimirką padelsusi išsmukau iš kambario. Aplinkui vaikštinėjo ginkluoti vyrai, o Klausas nenustodamas ant kažko šaukė.
Mano žvilgsnis nukrypo į kelis vyrus ant kurių išvydau kraują. Kai kurie ne juokais kraujavo ir kažkas šaukė jog būtų iškviestas Johanas. Vyras buvo asmeninis Alekso daktaras kuris gydė mane. Dabar tik troškau įsitikinti jog pačiam šviesiaplaukiui viskas gerai.
Atvėriau jo kabineto duris ir pakėlęs galvą Klausas įsistebeilijo į mane. Vyro kakta buvo nusieta prakaitu ir jau sudžiūvusiu krauju. Jis sėdėjo už stalo ir sunėręs rankas už galvos giliai įkvėpė. Įsivyravo mirtina tyla ir mano širdis nusirito į kulnus. Ne, tik ne Aleksas.
-Kas nutiko? – žengiau dar kelis žingsnius ir priešais esantis vyras piktai į mane dėbtelėjo.
-Grįžk į kambarį, princese ir nesimaišyk po kojomis.
-Kur Aleksas? – žengiau prie Klauso kuris įdėmiai stebėjo mane.
-Jį sugavo Erikas. Dabar nieko nepadarysim, telieka laukti.
Erikas, šį vardą jau buvau girdėjusi. Suspaudžiau kumščius negalėdama patikėti jog jis ketina čia sėdėti ir nieko nedaryti. Prisiartinau prie jo ir uždėjau rankas ant stalo. Nejaugi jis rimtai pasakė jog paliks Aleksą likimo valei?
-Privalai ką nors daryti, - ištariau ir kažkas pabandė mane patraukti į šalį, bet aš pastvėrusi ranką ją nustūmiau nuo savęs. – Neliesk manęs.
-Užsičiaupk kale ir keliauk į kambarį netrukdžius.
-Dar kartą pavadink mane kale ir aš sutraiškysiu tavo kiaušus, - sušnypščiau blondinui kuris akimirką išsprogdino savo akis. – Klausai, kur jis? – vėl pažvelgiau į vyrą tikėdamasi jog jis ko nors imsis.
Vaikinas įdėmiai į mane žiūrėdamas dvejojo prabilti, bet tuomet atsidarė kompiuterį ir pradėjo barškinti per klaviatūrą. Sekundės bėgo, o aš jaučiau kaip mano kantrybė senka. Negalėjau čia sėdėti ir nieko nedaryti.
Suspaudžiau savo skaudančią galvą ir bandžiau nusiraminti. Negaliu prarasti Alekso, nes jeigu jo neteksiu nebeliks prasmės daugiau gyventi. Jis mane ištraukė iš tamsos, aš buvau pernelyg įsikibusi į jį ir net nenorėjau pagalvoti kas būtų jeigu jis nebegrįš.
Kūnas pradėjo virpėti ir aš suspaudusi lūpas laukiau kol kas nors man teiksis pasakyti kur yra Aleksas. Jeigu reikės aš pati viena ten nuvyksiu ir jį ištrauksiu. Man nerūpėjo mano pačios gyvybė, bet nenorėjau netekti jo.
-Jis sename popieriaus gamykloje, miesto pakraštyje netoli futbolo arenos. – Klausas pažvelgė į mane ir aš atsitiesusi linktelėjau.
-Juk tu jį ištrauksi iš ten?
-Negaliu, jis davė nurodymus nieko nedaryti.
-Išprotėjai? – kilstelėjau rankas. – Jį į nelaisvę paima priešas, o jūs žadat laukti?
-Amelija, nurimk, - bandė nuraminti mane, bet aš papurčiau galvą.
-Jeigu jūs nieko nedarysit, aš pati jį ištrauksiu. Duok raktelius ir ginklą.
-Išprotėjai? Nori, kad po to jis mus visus nudėtų už tai? – jis pakilo nuo kėdės ir atsistojo priešais mane.
-Duok suknistus raktelius po galais!
-Nutempkit ją į kambarį ir uždarykite, - paliepė jis kitam vyrui.
-Ne! – kažkas suėmė mane už rankos ir suspaudė už nugaros.
Bandžiau priešintis, bet tuomet vyras išsitempė mane iš kabineto. Smogiau jam į veidą ir tas akimirką apstulbęs išsitiesė ir puolęs mane sugavo už liemens. Jis nutempė mane į kambarį ir užtrenkęs duris jas užrakino.
Nuostabu, suėmiau savo galvą ir pajutau bėgančias ašaras. Ne aš negaliu taip visko palikti. Neleisiu jog jam kas nors nutiktų.
Bėgo sekundės kai pagaliau išgirdau atsidarant kambario durims. Marina stovėjo prie durų su dviem puodeliais arbatos. Prieš užsidarant durims išvydau stovintį vyrą. Nuostabu, jie man pastatė apsaugą.
-Žinau, jog nori kažką daryti, bet Klausas teisus, Aleksas pats su tuo susitvarkys.
-Tu nesupranti, - sušnabždėjau kai ji pastatė puodelius. – Negaliu jo prarasti, Marina.
-Ir neprarasi, - ji nusišypsojo ir palietė mano skruostą.
-Aš labai atsiprašau.
-Už ką? – kilstelėjo antakį ji ir aš smogiau jai į veidą.
Marina susmuko man į glėbį ir atsargiai paguldžiusi nuvilkau jos odines kelnes ir palaidinę su švarkeliu. Užklojusi ant jos antklodę, apsirengiau merginos drabužiais ir iš spintelės ištraukiau Alekso ginklą. Užsikišusi už kelnių pravėriau langą ir pažvelgiau žemyn. Vyrai buvo išsiblaškę dėl to kas nutiko Aleksui ir tai buvo puiki proga pasprukti.
Jeigu nušokčiau iš antro aukšto tikrai susilaužyčiau kaulus, tačiau šiame kambaryje praleidau didžiąją laiko dalį ir spėjau įsiminti visus išsikišimus kurie turėjo man pagelbėti nusileidžiant žemyn. Vyliausi jog neužsimušiu.
Perlipau lango rėmus ir atsargiai uždėjau koją ant išsikišusios plytos. Man tik reikėjo pasiekti kito kambario langą per kurį bučiau lengvai išėjusi niekino nepastebėta. Tačiau prie pat kito lango išvydau užsidegant šviesas ir  sustingau. Mano širdis taip stipriai daužėsi krūtinėje jog vos galėjau susitvardyti. Po kelių ilgų minučių kurios atrodo trūko amžinai šviesos išsijungė ir aš pajudėjau pirmyn.
Langas buvo uždarytas todėl nusikeikiau ir pažvelgiau žemyn. Radusi dar kelias išsikišusias plytas meldžiau jog to pakaktų nusileisti žemyn neužsimušus.
Slystelėjo koja ir aš vos spėjau užsikabinti už vijoklio kuris augo palei sieną. Sunkiai įkvėpusi atsargiai nusileidau žemyn ir nusivaliau prakaitą nuo veido. Trūko tiek nedaug jog nukrisčiau žemyn.
Nuraminusi savo širdies dūžius apsidairiau. Atrodo visi buvo name ir bandė sugalvoti ką daryti toliau, todėl patraukiau į garažą ir apsidžiaugiau jog ir ten nieko nebuvo. Atsargiai apėjau patalpą ir radusi raktelius pradėjau tikrinti automobilius.
Nežinau kieno tai buvo automobilis, bet šią akimirką viskas apie ką galėjau galvoti buvo Aleksas. Būčiau padariusi viską jog jį išgelbėčiau ir nors suvokiau pasekmes negalėjau tiesiog sėdėti ir laukti.
Kai įsėdau į mašiną mane nupurtė šiurpas ir aš giliai įkvėpusi pradėjau važiuoti iki vartų. Bijojau jog dabar būsiu sustabdyta, tačiau nustebau kai vartai plačiai atsidarė. Nieko nelaukdama išvažiavau ir į navigacija suvedžiau adresą. Vyliausi jog nusigausiu laiku ir vaikinas nebus patyręs per daug sužalojimų.
Pasiekusi miestą teko sustoti ir pasiklausti žmonių, nes kaip ir tikėjausi adresas kurį buvau suvedusi nuvedė mane ne ten. Laikas tiksėjo taip greitai jog net nepajutau kaip stipriai spaudžiu vairą. Buvau netoli ir mano širdis taip stipriai daužėsi krūtinėje jog net suskaudo. Bandžiau save nuraminti jog viskas bus gerai, bet suvokiau jog taip nebus. Mirsiu gelbėdama Aleksą arba jis pats mane nužudys kai sužinos kas aš esu tokia.
Sustojusi prie senos apleistos gamyklos atsargiai išlipau iš mašinos ir ištraukiau ginklą. Praėjo daugiau nei pusantrų metų kai paskutinį kartą šaudžiau. Bijojau jog mano įgūdžiai bus niekam tikę, bet nebuvo iš ko rinktis.
Suspaudžiau metalą ir giliai įkvėpiau. Pirštai pradėjo drebėti ir aš pajutau ašaras. Ne, dabar negalėjau leisti panikai užvaldyti mano kūno, tik ne dabar.
Kai jau buvau be pradedanti eiti išgirdau automobilio garsą ir akimirksniu atsisukau atgal. Kūnas įsitempė ir aš nužvelgiau iš mašinos išlipančius vyrus, tarp jų ir Klausą.
-Ką po velnių sugalvojai?! – suriko jis prisiartindamas prie manęs. – Manai pasimosikuosi ginklu ir jie jį paleis? Ar bent žinai kiek turėsiu problemų kai Aleksas sužinos jog leidau tau čia atvažiuoti?
-Paleisk mane, - paliepiau nusipurtydama jo ranką, bet vaikinas vėl pastvėrė mane už alkūnės.
Žinojau, jog neturėčiau taip elgtis, bet kiekviena sekundė buvo brangi ir aš negalėjau jos švaistyti. Ištraukiau ranką ir prisiminusi visas kovų pamokas užlaužiau Klauso ranką ir parklupdžiau jį ant žemės. Išmušusi iš jo rankų ginklą uždėjau koją ant jo krūtinės ir ištiesiau ginklą į jį. Akimirką vaikino veide pasirodė nuostabą kurią greitai pakeitė pyktis. Jam nereikėjo sakyti, jis jau žinojo.
-Prašau, - sušnabždėjau. – Negaliu jo prarasti, - mano akyse pasirodė ašaros, bet kelis kartus sumirksėjusi susitvardžiau ir atsitraukiau nuo vaikino.
Mus stebėjo dar bent penki vyrai kurie atvažiavo su juo. Klausas atsistojęs susitvardė ir priėjęs prie manęs įsmeigė savo akis. Vyliausi jog man nereikės jo sužeisti jog patekčiau į pastatą. Po to kai ištrauksim Aleksą, tikiuosi gyvą, jie galės daryti ką panorėję.
-Gerai, - ištarė vyras nusisukdamas nuo manęs. – Apsupkit pastatą, mes ištrauksim Aleksą. O tu, - jis vėl pažvelgė į mane. – Būsi šalia manęs ir nė nebandyk pradingti, - pagrasino jis ir aš linktelėjau.
Kartu su Klausu įėjome per pagrindines duris ir suvokėme jog užvirs tikras pragaras. Mus iš karto pasitiko trys vyrai. Nusitaikiusi šoviau iš karto pataikydama į vieną, o Klausas nušovė kitą. Trečiasis vaikinas iškėlęs rankas numetė ginklą pasiduodamas todėl tamsiaplaukis nenorėdamas rizikuoti trenkė vaikinui priversdamas jį netekti sąmonės.
Nežinojom kur yra laikomas Aleksas bet turėjome paskubėti. Mūsų buvo per mažai apeiti visas patalpas ir aš mieliau būčiau atsiskyrusi nuo vaikino, bet jis nebūtų manęs paleidęs.
Nušoviau dar tris vyrus kai susidūrėme su problema. Dabar buvo pats metas palikti Klausą vieną ir judėti pirmyn. Žinojau jog jis susitvarkys, ir nors tamsiaplaukis reikalavo likti šalia jo, žinojau, kad jis neišdrįs nuspausti gaiduko.
Užlipusi į antrą aukštą mane pasitiko stambus vyriškis. Jis išmušė iš mano rankų ginklą ir smogė man į veidą. Iš karto pajutau kraujo skonį burnoje ir akimirką viskas aptemo. Adrenalinas plūstelėjo į mano venas ir kai stambūs pirštai suspaudė man gerklę prisiminiau Zako pamokas.
Sutelkusi visas jėgas smogiau vyrui iš alkūnės į nosį ir tas paleidęs mane susverdėjo. Tuo pasinaudodama parverčiau jį ant žemės ir tris kartus trenkiau į veidą. Galiausiai pastvėrusi jo ginklą šoviau į koją. Nenorėjau jo žudyti, bet negalėjau leisti man trukdyti todėl įsitikinusi jog jis nebesimaišys patraukiau tolyn.
Jau ketinau eiti koridoriumi tolyn kai išgirdau juoką. Sustojau prie uždarytų durų ir įsiklausiau. Ten kažkas buvo todėl atsargiai pravėriau duris ir suvokiau radusi Aleksą.
Prie surišto šviesiaplaukio buvo palinkę trys vyrai. Aleksas nuleidęs galvą sunkiai alsavo, o kraujas buvo ant jo baltų marškinių. Kai įžengiau į vidų kaip tik vienas iš vyrų smogė šviesiaplaukiui į pilvą ir aš ištiesusi ginklą šoviau. Nuo garso kiti du iš karto išsitraukė savo ginklus, bet jie buvo per lėti. Vėl šoviau pataikydama jiems į krūtines. Kai jie susmuko atsargiai žengiau apsidairydama.
Aleksas sukosėjo ir iš jo burnos pasruvo dar daugiau kraujo. Pasilenkiau šalia ir pakėliau jo galvą. Jis buvo sumuštas, tačiau gyvas. Pamatęs mane regis nesuvokė į ką žiūri ir aš pajutau kaip ašaros pradeda graužti akis.
-Ką tu čia darai? – sušnabždėjo jis kai atrišau jo rankas ir padėjau pakilti nuo kėdės.
-Atleisk, - sušnabždėjau ir išėjus iš kabineto mus pasitiko Klausas.
-Po galais, - nusikeikė jis pastverdamas Aleksą už kitos rankos. – Atrodai šūdinai, - nusijuokė vyras ir aš išgirdau žingsnius.
-Išvesk jį iš čia, - paliepiau tamsiaplaukiui ir išsitraukiau ginklą. – Aš būsiu už jūsų.
-Po galais, ne, - sušnypštė klausas, bet Aleksas iš ties buvo prastos būklės.
-Klausai, vesk jį iš čia, - sušnypščiau ir atsitraukiau. – Aš niekur nepabėgsiu.
Akimirką vaikinas dvejojo, o po to pažvelgė į prastos būklės Aleksą ir galiausiai linktelėjo.
Atsisukau atgal ir nusivaliau prakaituotus delnus į kelnes. Svarbiausia Aleksas liko gyvas, o kas nutiks man tai jau bus nebe svarbu. Ištiesiau ginklą ir buvau pasirengusi susidoroti su visais kurie sužalojo Aleksą.