Stumdžiau maistą iš dešinės į kairę. Atskyriau žirnius nuo bulvių su mėsa, o gabaliuką vištienos įsidėjau tada kai prabilo Samuelis. Kramtomas maistas šiek tiek užtildė kimų ir natūraliai šaltą tėčio balsą. Net jei kalba sukosi apie Luiso žmoną ir vaikus - nepasakyčiau, jog kažką tai jaudintų, išskyrus, žinoma, patį Luisą.
- Jei bus mergaitė, galvojam apie vardą Hermiona, tačiau jo labiau nori Camila nei aš. Na.. O jei berniukas - Santiago, - kalbėjo apie kūdikio vardą Luisas.
- Tavo senelio garbei, - tėvas pritariamai linktelėjo.
- Taip.
- Santiago buvo išties geras žmogus. Iš jo visada sulaukdavai pagalbos, nesvarbu ar turtingas ar vargšas buvai. Dėl to visi jį gerbė. Tikiuosi ir tavo sūnus bus toks, - mama prabilo ir nusišypsojo Luisui.
Jo žmona Camila išspaudė šypseną ir supynusi pirštus su Luisu, pabučiavo jo ranką. Mano akys užkliuvo už jos milžiniško pilvo ir storų šlaunų. Camila tikrai graži ir subrendusi moteris, nors jai tik dvidešimt penkeri. Mane tik trikdo tai, jog iš manęs tikisi to pačio. Pratęsti giminę ar panašiai.. Negaliu.. Negaliu savęs įsivaizduoti Camilos vietoje.
Vis ieškojau vietos įsiterpti į pokalbį ir prakalbinti tėtį dėl savo santykių su vyru, tačiau gerai pagalvojus, geriausia yra pakalbėti su juo vienu. Nors buvau įsitikinusi, jog nepasieksiu, ko noriu, pagalbos paprašyti verta. Galbūt dėl to, jog jo šaltoje širdyje, nors ir labai labai maža dalis yra skirta man, jis galėtų man padėti, bet tikriausiai labiau tiktų tas variantas, jog jei padaryčiau kažką be tėvo žinios - pridaryčiau bėdų. Geriausia bent jį informuoti.
- Tiesa, Alesi, kaip gyvenimas su Arlanu? - Samuelis pasuko galvą į mane.
- Amm.. Apie tai ir norėjau pasišnekėti, tėti, - padedu šakutę į lėkštę kai pasisotinau. Iš žvilgsnio supratau, kad mano žodžiai jo nepatenkino.
- Kas negerai? - atsilošė kėdėje parodydamas savo didelį alaus pilvą.
- Amm.., - peržvelgiu prie stalo sėdinčių žmonių veidus. - Gal ne prie visų.
- Ne prie visų, tai ne prie visų. Vėliau išvažiuoju reikalais, turi mano 10 minučių laiko, jei nori kalbėti, einame į mano kabinetą, - pakilo garsiai patraukdamas kėdę toliau nuo stalo.
Iš dalies žinojau kas laukia, tad ir man atsistojant jau jutau, jog dreba keliai. Ėjau paskui aukštą Samuelio figūrą, kol pasiekėme jo kabinetą. Jo taip mylimą darbo kabinetą, kuriame sprendžiami visi mafijos verslo reikalai. Nuo lengvo apiplėšimo iki kitos šeimos galvos nužudymo.
- Na, kas yra? - vėl atsisėdo ir išsitraukė iš stalčiaus savo butelį viskio, kurį tuščią nuolat pakeičia pilnu tarnai.
Nebedrebėk gi po galais.
- Aš nemanau, kad Arlanas yra man geras vyras, - tariu pažvelgdama jam į akis.
Dabar jis paklaus kodėl, išklausys, o tada pradės kelti balsą, o galimai ir ranką prieš mane.
- Kodėl?
- Jis pradeda prieš mane smurtauti, kelti balsą ir akivaizdžiai matau, kad tuokėsi su manimi ne iš meilės, o dėl mūsų šeimos privilegijos.
- Praėjo tik keli mėnesiai, Alesi.
- Tėti.. Su juo nieko nebus, - atsidusau.
- Ir ką tu siūlai? Daryti skyrybas kai visos šeimos jau jį pažįsta? Kai jis jau tapo taikiniu kitiems ir pelnė mūsų pasitikėjimą? Manai, tai taip paprasta?
- Nesiūlau iškarto.. Tik..
- Klausyk, neturiu tam laiko ir negaliu padėti. Tu jo žmona, tiesiog klausyk ir tavęs nemuš, - pakilo nuo stalo, taip pranešdamas, jog pokalbis baigėsi.
YOU ARE READING
Alesi Peligrose/lt
FanfictionTekėjau už jo, nes tai buvo mano tėvo sumanymas. Pirmasis jo toks bandymas baigėsi tuo, jog nužudžiau savo vyrą. Šįkart teku už jo geriausio draugo. Per visus šiuos mėnesius dar nei vienas neturime pasitikėjimo, nes tiek aš, tiek jis, esame mafijos...