Alesi Peligrose/lt

6 - vienintelis kartas

- Iš pradžių tik tėtis man suduodavo, pastumdavo ir klykdavo. Kai šiek tiek paaugau, tėtis pradėjo vadinamas pamokas šalia esančiame miške. Jos būdavo kelis kart per mėnesį. Iš pradžių tai pasirodė kaip nekaltas žaidimas. Tėtis turėjo gerą nuotaiką ir išsivedė mane pasivaikščioti. Tuo metu tikėjau, jog mūsų šeimoje viskas yra normalu, nes tai tėvai man bandydavo įrodyti, o nuo visuomenės buvau atskirtas. Todėl buvau laimingas kai vaikščiojau su tėvu gamtoje. Mes.. Užtikome sužeistą paukštį. Jis buvo su sužeistu sparneliu. Žinai ką tėvas man pasakė?

Spusteliu jo ranką, o Arlanas giliai įkvepia ir tyliai tyliai nusijuokia.

- Jis man sakė jam padėti, nes jis yra kančiose. Tėvas turėjo omenyje, jog užmuščiau jį. Kai atsisakiau, jis suskaldė tam paukščiui galvą su akmeniu. Kitą savaitė pats tą patį padariau. Iš pradžių per daug negalvodavau, kaip tie paukščiai vis atsirasdavo miške sužeisti. Praėjus metams suvokiau, jog tėvas juos nušauna, jog galėčiau juos pribaigti. Galiausia paukščius pakeitė kiškiai, o kelis kartus net užmušiau elnius. Jie augino žudiką. Namai buvo pragaras, o aš buvau jame įkalintas. Niekada nesirodydavau viešumoje. Mano veidą dažniausiai slėpė mėlynės, o aš dvokiau kaip benamis, tad jei ir bandyčiau pabėgti, nelabai kam rūpėtų. Aš.. Net nesupratau, jog kažkur yra geras gyvenimas. Tačiau atradau knygas kokių 14-kos metų. Labai sunkiai skaičiau ir daugelis žodžių man buvo nepažįstami, tad pradėjau pats mokytis. Slėpdavau tai nuo tėvų, bet išmokau skaityti tiek, jog suprasčiau minimumą. Pats išmokau skaityti. Įlindau į tą fantazijų pasaulį knygose, kur rašė apie meilę, žmogaus mintis, mokyklą ir visokiausius kitus normalius visuomenės dalykus. Suvokiau, jog tai, kas vyksta mano namuose, nėra normalu. Pakentėjau dar kelis metus, o 16-kos pabėgau. Tuomet iki 18 buvau.. Tikras valkata. Turėjau darbą, bet pinigų vos užteko pavalgyti ir retkarčiais nusiplauti po dušu. Miegojau gatvėse, ant suolelių, o tada ilgiausiai gyvenau apleistame name, kuris buvo kilometras nuo užmiesčio.. L.. Ne. Nebegaliu.

Vaikinas liovėsi kalbėti ir papurtė galvą. Atrėmęs galvą nusišluostė ašaras ir pažvelgė į mane, kol aš klūpėjau jam prie kojų. Atsargiai atsistojau ir švelniai prisėdau šalia taip, jog nesujudinčiau jam sužeistos kojos.

- Aš atsiprašau. Nežinojau. Dieve, Arlanai.. Niekada nemaniau, jog turėjai tokį pragarišką gyvenimą, - apkabinu jį ir pabučiuoju skruostą.

Man jo nuoširdžiai buvo gaila.

- Štai kodėl nepuolu tavęs kad ir dabar. Taip mano pykčio priepuolius nuramindavo id tėvai. Jie mane sužeisdavo, o tu sužeidei padariusi avariją.. Praėjo sušiktai 10 metų, bet jo padaryti darbai persekioja mane ir dabar.

Švelniai glosčiau jo plaukus nežinodama ką galvoti. Negalėjau įsivaizduoti tokios baisios vaikystės ir mane pritrenkė faktas, jog jis turi priežastį pasiaiškinti, kodėl kankina mane. Tėvai augino šiurkštų ir negailestingą žudiką, o šis savo vaikystės traumas ir prisiminimus išlieja ant manęs. Tačiau buvo dar vienas dalykas, kurio negalima pakeisti - nejaučiau jam nieko kito, tik gailestį.

- Nebandau pateisinti savo darbų.. Tik prašau kito šanso.. Maldauju, Alesi.. Padėk man pasikeisti, - vaikinas kalbėjo man į krūtinę, o aš glosčiau jo plaukus.

- Gerai, bet.. Kaip galiu būti užtikrinta, jog pasikeisi? - sukuždu.

- Tu pamatysi, aš pasikeisiu. Jei mes nesipyksime, kalbėsimės.. Galbūt viskas išsispręs savaime.

Neišsispręs.

- Aš bijau, jog vėl mane nuskriausi.

- Neskriausiu. Pažadu. Pažadu, pupa. Viešpatie, prižadu, jog įsimylėsi mane iš tikrų jausmų, o ne per verstinę santuoką.