- Vau, Alesi.., - jis kiek patylėjo. - Am.. Dabar jau tikrai nelaušiu tų durų. Daryk ką nori. Jei aš tau esu tik verslo partneris, tai namo gali išvis negrįžt.
- Pats nusprendei kuo būsime, neniršk ant manęs, - tariu, bet Noelio už durų jau nebebuvo.
Nuslydau durimis ir apkabinau kelius.
Bus sunkiau, nei maniau. Stengtis pasirodyti stipria, kai jautiesi pačia silpniausia kuria kada nors buvai.
***
Grįžau kitą dieną namo. Tiksliau vakare. Na gerai, 12 nakties. Įžengusi į tamsų koridorių lėtai nusioviau batus. Tyliai pradėjau eiti link miegamojo. Viliausi, jog Noelio arba nėra namuose, arba šis miega. Tik tuo atveju jo išvengčiau.- Ateik čia, Alesi! - skardus balsas pasiekė mano ausis ir visu kūnu nubėgo šiurpuliukai.
Atsidusau.
Nesiseka.
Nuėjau į virtuvę kur sėdėjo Noelis prie stalo. Pamačiau kelis tuščius butelius, o vieną butelį brendžio ar ko jis užsivertė vienu smūgiu.
- Galim pasikalbėt..? - atsisuko į mane visas kominis.
Baimė persmelgė kūną ir aš žengiau žingsnį atgal. Širdis automatiškai pradėjo plakti greičiau, nes šis pradėjo artintis dideliais žingsniais link manęs.
- Ne, - traukiuosi atgal. - Tu išgėręs.
- Nu ir kas, kad aš išgėriau? Taip tvarkausi su savo problemomis, plius, gėriau tik kelis alaus. Nagi, einam į lovą ir normaliai pasikalbam apie visą šį reikalą, kuris vyksta su mumis, - šis grubiai suėmė už riešo, o aš išgirdusi žodžius ,,einam į lovą" pradėjau kūkčioti iš karto.
Net nesupratau kokiu būdu taip greit pradėjau panikuoti, bet tikėjau, jog įvyks kažkas blogo.
- Ne. Ne. Liaukis, - stengiuosi atsitraukti nuo vaikino.
Šis suriko ant manęs ir pakėlė ranką, lyg ruoštųsi trenkti. Iškart sukritau ant grindų ir susirangiau kampe. Verkiau. Verkiau. Ir dar kart verkiau.
Tai jau prasideda. Iš pradžių vieną dieną išgeria. Tada atsiprašo, bet po kelių savaičių laukia tas pats. Pradeda užkliūti paprasti dalykai, kyla priekaištų kalnas ir jėga susitramdoma su bet kokia reakcija. Žinojau šią formulę taip gerai, jog suko vidurius pagalvojus, jog viskas kartojasi. Galva plyšo nuo minčių ir savęs kaltinimu, tad viskas ką galėjau šiuo metu daryti, tai verkti ir drebėti.
- Alesi, - Noelis pritūpė prie manęs ir švelniai suėmė už rankos. - Alesi.
- Ne, ne, - purtau galvą traukdama ranką iš jo gniaužtų. - Ne! Prašau. Ne.. Nedaryk to.
- Alesi, - Noelis staiga mane stipriai apkabino ir nežiūrėjo, jog priešinausi, daužiau jo krūtinę ir bandžiau jam įspirti. - Kvėpuok. Lėtai. Įkvėpk pro burną. Nagi, giliai įkvėpk.
- Liaukis! - virpu iš baimės ir paniškai verkiu.
- Alesi, giliai įkvėpk, - Noelis kartojo tuos pačius žodžius, o aš galiausiai pradėjau verkti jam į kaklo įlinkį.
- Viskas gerai. Viskas yra gerai, nusiramink, - pabučiavo mano plaukus ir atsisėdęs šalia dar smarkiau apkabino.
- Įkvėpk. Ir iškvėpk..
- T-tai kartojasi, - sakau pati sau tuo pačiu metu bandydama sustoti verkti.
- Tai nepasikartos. Atsiprašau. Niekada nematysi manęs išgėrusio. Aš.. Atsiprašau, Alesi, - bučiavo mano plaukus ir glostė nugarą.
- Tai kartojasi, - sukuždu. - Aš vėl tame pačiame dugne..
- N-Ne, - vaikino balsas sudrebėjo. - Tu nesi jokiame dugne.. Viskas bus gerai.
YOU ARE READING
Alesi Peligrose/lt
FanfictionTekėjau už jo, nes tai buvo mano tėvo sumanymas. Pirmasis jo toks bandymas baigėsi tuo, jog nužudžiau savo vyrą. Šįkart teku už jo geriausio draugo. Per visus šiuos mėnesius dar nei vienas neturime pasitikėjimo, nes tiek aš, tiek jis, esame mafijos...