DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

XII DALIS "GLOBOTINĖ"

XII DALIS

GLOBOTINĖ

Liusė

Mane pabudino į akis šviečianti saulė. Pasitraukiau į šešėlį, kitos lovos pusėn. Prisiminiau, kad buvau ne viena, tačiau dabar taip, vienui viena. Patikrinau ranką. Mano akys išsiplėtė. Ant odos nebuvo jokios raukšlės, nudegimo ar pūslės, tik tarp piršų, nykščio ir smiliaus įduboje buvo du trumpi, lyg įbrėžti plonų ugnies liežuvių brūkšniai. Vienas šalia kito vertikaliai. Paliečiau juos. Šalta. Jokio skausmo. Matyt liko tik tai. Bent jau ranka liko švari ir nesubjaurota. Įsmeigiau akis į spiralėmis papuoštas pilkas lubas. Kažką masčiau, bet jausmas buvo toks, kad iš tiesų nei nenuraukiu apie ką galvoja mano smegenys. Mano kūnas gulėjo šilumoje, nors kojos be jokios anklodės, kyšojo pro Raiso megztinį. Raiso megztinis? Pakėliau galvą ir nužvelgiau save. Taip, tai tikrai Raiso megztinis. Vėl lėtai padėjau galvą ant lovos. Rankomis suėmiau jo megztinį ir pridėjau sau prie veido. Minkštas ir švelnus, kvepiantis Raisu. Lyg sapnuočiau sapną. Kažkas kumščiu pabeldė į duris ir riktelėjo.

- Jei nepakelsi pasturgalio iš lovos pramigsi visas šios dienos pamokas, - tai buvo Oliverio balsas. Per viršų, atbulomis dirstelėjau į žadintuvą ant naktinio staliuko. Akys pakraupo. Šokau iš lovos ir nulėkiau laiptais į virtuvę. 

Raisas

Grįžau namo. Kritau ant lovos ir išsitiesiau lyg angelas per ją. Žiūrėdamas į tamsiai pilkas lubas šypsojausi. Akyse vis dar regėjau kaip ji miega ir kaip drąsiai pažvelgė į mane. Pažvelgė tokia suaugusi, tokia pasitikinti savimi. Mano mergaitė. Jausmas, ko gero abipusis. Abipusis jausmas, nes vienas kitą, be jokios prievartos palietėm. Seniai to norėjau, pabučiuoti ją ir suimti už rankos. Ji per stipri, per stipriai kovoja. Ji per daug teisinga, o aš toks melagis. Ši mintis mane žlugdo. Bandžiau jai nemeluoti, bet kaskart vis iškyla nauji vaizdai, nauji reikalai, kad ir tas raštelis. Kažkas pabaladojo į kambario duris. Nenoromis išlipau iš lovos ir atidariau jas. Kambarin įsmukęs Aidenas griebė mane už gerklės ir pakėlęs metė per kambarį, tiesiai ant rašomojo stalo. Jo akys juodavo nuo pykčio. Nusiritau nuo stalo ir ant kelių atsiklaupiau, rankomis pasiremdamas į kietas grindis. Paskui jį į kambarį įėjo Olivija. Atsistojau, bet Aidenas ir vėl griebė mane. Šį kartą išsisukau ir pasitraukiau į šoną. 

- Kodėl taip padarei? - užriko jis. Balsas buvo pagiežingas ir piktas. Nieko nesupratau. Olivija žiūrėjo žlugdančiu, tačiau ramiu žvilgsniu. Rankas susidėjus ant krūtinės stovėjo tarpdury.

- Ką? Apie ką jūs kalbat? 

- Mes tai pajutom, - prabilo sesuo.

- Pajutot ką?

- Tu palietei jos sielą, - paaiškino ji.

- Tu galėjai ją nužudyti, - rėkė Aidenas. Suklusau.

- Ne. Aš laikiausi atstumo. Negalėjau, - užginčijau.

- Mudu su Aidenu pajutome skausmą, - ištiesus ranką ir parodžius du vertikalius brūkšnius tarp nykščio ir smiliaus tebeaiškino ji. Aidenas atsitraukė.

- Ne. Nebuvo žymių. Nepasiekiau jos, - bandžiau neigti, nes tai buvo melas.

- Dabar tu jos angelas su demono sparnais. Ką tu sau galvoji, Raisai? Mes atkeliavom čia ne blogį skleist. Mes geriečiai, - nusiraminęs dėstė Aidenas. - Mes ne kaip jie.

- Niekada nedaryčiau jai blogo. Niekada nepasisavinčiau jos sielos, nes... - staiga suvokiau, kodėl tai galėjo nutikti. Mudu lietėmės. Pakišau jos ranką po savo marškiniais, kad saugiai išgydyčiau jos žaizdas, kad nelikto jokio rando ant jos gražios odos. - Po velniais.... - nusikeikiau nusisukdamas į lango pusę. Susiėmiau už galvos. Privalėjau rasti Liusę. Atsisukau į brolį ir seserį. Aidenas priėjo prie manęs ir dūrė pirštu į širdies pusę. Tai reiškė nusikaltino žymę. Jo akys virto juodomis it miško vabalai, o pirštas it karšta žarija. Pirštu pradeginęs mano marškinius palietė odą ties širdimi. Pajutau karštį ir skausmą. Atitraukė pirštą ir atsakė. - Dabar ji mūsų rūpestis.