DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

VII DALIS (IIs) "KITAIP..."

VII DALIS

KITAIP...

Po mėnesio...

Kailas

Vis dar nepažįstu Lorelės. Nežinau nei kas ji, nei kaip mane rado. Nieko jos neklausinėjau, nes nusprendžiau, kad kolkas taip bus geriau. Ji neišsigando pamačius mane tokį, koks dabar esu. Paskutinį kartą žiūrėjau tada į veidrodį. Daugiau nusprendžiau nežiūrėti. Jokio mano atspindžio. Jokio sumauto veidrodžio ir žmonių akių, kurios į mane žiūrėtų. Visgi tai manęs neatbaido pamatyti Liusės. Žinau, kad ji čia, San Diege. Lorelės nebuvo namuose, o jos tarnaitė išėjus apsipirkti. Užsidėjau džemperio kapišoną ant galvos. Išmokau panaikinti tuos peilius. Netyčia pavyko, kai pykau ant savęs iš visos širdies. Po truputį įvaldžiau juos sukišti ir be pykčio, tačiau jiems lendant vidun ar išorėn skausmas nepažabojamas. Užsidėjau juodas pirštines ant rankų. Man nereikia, kad smalsūs žvilgsniai stebėtų mane. Ilgai nebuvau lauke. Ilgai nestebėjau kylančios saulės, nesirodžiau žmonių minioje. Dabar mano kojos nenoriai tempė mano sužalotą kūną prie paradinių durų slenkščio. Nulenkiau durų rankeną, tačiau supratau, kad jos užrakintos. Lorelė nusprendė mane įkalinti namuose? Ten, kur manęs nepasiekia nei saulė, nei išorinis pasaulis? Čia jos genialus planas?

- Aš ne tavo augintinis, - kimiai ir skaudžiai sumurmėjau. Atsitraukiau nuo šarvuotų durų, nuvilkau kojas iki pat svetainės. Seniai nesiteleportavau. Ar pragaro vartai dar leidžia keltis puolusiems? Susikaupiau ties paskutiniais prisimintais pragaro vaizdais. Stipriai suspaudžiau rankas į kumščius. Užsimerkiau ir pranykau. Staigiai trenkiausi į sieną. Nuslydau ir atsidūriau ant šaltos, asfaltuotos žemės. Besikeldamas išspjoviau kraują ant žemės. Mano akys nuslydo ties mano rankom. Pro pirštines prasiveržė ašmenys. Susiraukiau. Skausmas kėlė niežulį, bet keiščiausia tai, kad jie atsirado man persikėlus į kitą vietą. Atsistojęs nusivaliau dulkes nuo kelnių ir suleidau tuos metalus atgal. Pirštinės permirko krauju. Nekenčiu to. Nekenčiu to, kas esu, kas šiuo metu vyksta. Nekenčiu, kad likau gyvas. Kelintas kartas? Dešimtas? Kuo toliau, tuo įdomiau.

Pasiremdamas į pilką sieną nuslydau link pagrindinės gatvės, kur saulė šviečia tiek, kad net tenka prisimerkti. Pro akis lėkė mašinos, šaligatviais slankiojo žmonės ir vaikai ant riedlenčių. Dar stipriau užsidengiau kapišonu ir išėjau į viešumą. Sukišau rankas į džemperio kišenes, kad ašmenys nesumanytų lįsti netinkamu metu. Ėjau nulenkęs galvą, nes tikėjausi, kad niekas nepamatys. Išgirdau kažką verkiant. Vos pakėlęs akis pamačiau kaip parke, kitapus gatvės skriaudžiamas vaikas. Trys didesni berniukai puolė mažąjį, atėmė jos saldainius, pastūmė jį. Šis nukrito ant žemės ir išsigandęs mė trūkčioti. Perrėjau per gatvę ir nusileidau laipteliais žemyn į parką. Vaikai tyčiojosi iš berniuko ir tai man priminė mano pačio vaikystę.

- Pasitraukit nuo jo, - vos garsiau ištariau jiems. Mano balsas buvo pasikeitęs, ko niekada nebuvo. Kažkas su manimi darosi, bet nepajėgiu to suvokti. Trys vaikigaliai sužiuro į mane ir kandžiai nusijuokė. Ką man daryti? Greitai apsidairiau aplinkui, o tada staigiai pakėliau galvą ir pažvelgiau į juos pajuodusiom akim. Vaikų veiduose kraupios šypsenos ir kietumas išnyko. Žiūrėjau drąsiai į juos, nes net jei jie ir prasitartų niekas jais nepatikėtų. Nesirodžiau tik mažąjam. Per jaunas, kad suprastų, per mažas, kad susigadintų vaikystę. Vaikigaliai garsiai nurijo seiles. Mano klausa pagerėjo. Kažkokia nesąmonė. Vienas jų, storasis pasilenkė ir padėjo maišelį saldainių. Stovėjęs iš kairės jam pabaksnojo į petį ir persigandę staigiai pabėgo. Neketinau jų nužudyti ar išgąsdinti. Man reikėjo menkos teisybės. Priėjau ir pakėlęs maišelį pasisukau į mažą berniuką, kuriam deja neparodžiau savo veido. Nulenkęs galvą ištiesiau saldainius priekį jo, o kita, laisva ranka nedrąsiai norėjau pagelbėti jam atsikelti. Berniukas dvejojo, bet tada suėmė mano ranką ir atsikėlė. Perdaviau jam saldainius. Vaikas pažvelgė į mane, bet veido nepamatė. Nusisukau ir traukiau iš parko į miesto centrą susirasti Liusę. Berniuko žodžiai mane sustabdė.