X DALIS (IIs) "ORGINALIEJI"

734 54 1
                                    

X DALIS

ORGINALIEJI

Liusė

Nepamenu ar baigėme žiūrėti filmą, ar pica buvo suvalgyta, kol visiškai atšąlo. Pamenu kaip kalbėjome apie skaistyklą, mokyklą, apie demonus. Pamenu kaip Vrainas mane užkuteno ir aš vos nustojau juoktis, pamenu šilumą tokią pačią, kokią jaučiu dabar. Jis papasakojo man apie savo vaikystę, kuri skambėjo itin keistai, bet jei jam ji patiko, tai kodėl gi ne? Pamenu kaip po viso to jį išvadinau "Tevelio lepūnėliu", o jis mane "Maištingu kūdikiu". Sugadinau aš jam visą vakarą, bet viso to pabaigoje, kuri prasitęsė visą naktį pasakė: "Jau nebesusilaikysiu. Noriu tave pabučiuoti". Žinoma jam dar teko gerokai pasistengti, kad gautų bučinį, bet galiausiai pavyko. Dabar jis miegojo šalia manęs, ranką permetęs per mano liemenį lyg saugodamas, kad nepabėgčiau ar, kad niekas neįšliaužtų, kol miegosim. Vos pasisukau į jį ir nusišypsojau. Su juo greitai atšali, bet kartu ir labai greitai užsiplieski. Iš tiesų tai ne aš kūdikis, o jis. Ar jis kada nors matė save miegantį?

- Faktas numeris.... - užsimerkęs nusišypsojo Vrainas. - Demonams miegoti neprivalu.

- Melagis, - nusijuokus ištariau. Jis atsimerkė ir nusišypsojo taip, lyg šypsena būtų žmogiška, o akys ne tos, kurios betkada gali virsti pajuodusiom.

- Tik todėl, kad pabūčiau ilgiau šalia tavęs,  - pirštu perbraukęs per skrusotą atsakė jis. Vrainas atsigulė ant nugaros ir akis įsmeigė į lubas. Padėjau galvą jam ant krūtinės, jo ranka apkabino mane ir ėmė glostyti petį. -  Norėčiau niekada nepasikelti iš šios lovos, - rimtu tonu kalbėjo jis. - Būti čia, su tavimi, o ne keliauti, kur pragaro politika aukščiau už tuos vadinamus principus, išdalinti visiems laiškus, siuntas, pasirašyti keletą popiergalių. Norėčiau ištikrųjų miegoti ir nesijaudinti dėl priešų, kurie betkada gali apsupti tave, - jis pabučiavo mane į kaktą.

- Ar tavo šeima buvo kada nors nužengus į žemę?

- Sesuo ir pusbrolis. Kartą, bet jo užteko, kad būtų pridaryti į Lemną.

- Kas tai?

- Kalėjimas. Ten sodinami demonai už prasižengimus. Antai tuo laiku nebuvo galima keltis per vartus. Jie nepaklausė ir todėl iki šiol kali.

- Bet juk sakei, kad dauguma demonų yra nužudomi už prasižengimus.

- Jeigu demonas gyvas, bet nusižengęs jam surengiamas teismas. Jį valdo mano tėvas, Loganas, Komas, Resas, Sekeris, Klastuolis. Savo gaujos vadeivos. Arba nubaudžia, arba pasmerkia atgimimui. Patikėk manimi atgimimimas - žiaurus procesas, - patikino Vrainas. - Bet ar dabar būtina kalbėti apie tokią sadistišką temą?

- Nori kavos? - paklausiau.

- Bet tai reikštų, kad lipsi iš lovos, turėsiu atitraukti ranką, aš sušąlsiu, - nusijuokė jis. Suvėliau jo plaukus už dar vieną melagystę.

- Tu niekada nesušąlsi, - atsakiau. Mano pirštai nuslydo jo ruda tatuiruote, kuri prasidėjo nuo jo kaktos ir baigėsi smakru. Jau ne kartą pastebėjau, kad ji ryškėja nuo Vraino užsiplieskimo, jo jausmų, emocijų. Jis visą laiką žiūrėjo į mane, o aš nužvelgiau jo visas tatuiruotes. - Ar tau skauda, kai jų tiek turi? Randai, žaizdos, žymės, - paklausiau.

- Gal vis dėlto padaryk tos kavos, - pasiūlė jis. Vrainas mane paleido, o aš atsikėliau ir apsirengiau. Jaučiau jo nužiūrinėjantį žvilgsnį. Tai glostė savimeilę. Man patiko su juo leisti laiką, bet nei karto nenustojau galvoti apie Raisą. Kažin, ką jis dabar veikia?

Kailas

Sėdėjau ant laiptų iki kol saulė patekėjo, nušvietė visus kelius. Sėdėjau ir mąsčiau kaip gera buvo ją pamatyti ir vis kaltinau save iki kol grįžau, kad toks lėkštas esu jog nepasakiau jai, kas esu, kad nesudegiau toje bažnyčioje, kad aš gyvas, bet ar verta jai rodytis tokiu veidu? Ji nenorės net pažiūrėti į mane. Sugirgždėjo už manęs esančios durys, šalia atsisėdo Lorelė. Netgi jai nerodžiau savo veido, nors ir žinojo kaip jis atrodo. Nekenčiau kam nors rodytis. Atrodė, kad visas pasaulis manęs nepakenčia.

DEMONO KŪNAS (BAIGTA)Donde viven las historias. Descúbrelo ahora