DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

XXV DALIS "MANO"

XXV DALIS

MANO

Raisas

- Dar vieną minutę, - nutęsiau. Vrainas nusipurtė, o kraujas tiškėjo į visas puses. Tai ne jo žaizdos, ne jo kraujas, tai verčiau jo priešo likučiai. Toks vaizdas, kad Vrainas maudėsi kraujo klane.

- Aš ne kupidonas, Raisai, - užsikosėjo Vrainas. - Šlykštu, kai reikia juos pridaryti. Per visus galus laksto kraujai ir jų dantys. Ką jau kalbėti apie odos gabalus, - primerkė akis, - regis jaučiu juos po savo padais, - gūžtelėjo pečiais. Pasisukau baisiai nepatenkintas.

- Užtilk, - paliepiau ir tvirčiau apkabinau Liusę. Ji įsikibo man į rankovę ir prisiglaudė arčiau. Stebėjau Vraino potraukį į Liusę. Nors iš pažiūros atrodė ramus, bet matėsi, jog jis tai užuodžia, to nori. Vrainas atsikrenkštė.

- Ar galime pasikalbėti lauke? - rankas už nugaros susidėjęs kultūringai paklausė jis. Vrainui tas labai tiko. Jis mėgo pamėgdžioti žmonijos kultūra. Tas jam patiko labiau nei būti pragaro siuntėju. Linktelėjau jam ir Vrainas dingo. Atsisukau į Liusę ir suėmęs už jos pečių ištariau.

- Aš greitai grįšiu. Būsiu lauke. Grįšiu, o tada mudu pratęsim viską, gerai? - paklausiau. Liusė linktelėjo. Nenorėjau išeiti, palikti ją vieną, nenorėjau jai leisti šalti ar sušilti vienai. Nenorėjau, kad lovoje ji gulėtų viena. Tiesiog nors keletą valandų pabūti kartu laikant ją savo šiltame glėbyje, nors porai valandų ją paliesti ir pabučiuoti žinant, kad ji tas valandas mano ir niekieno daugiau. Taip norėjau to, taip geidžiau to ir tai valdė, bet tai, ko norėjo Vrainas ko gero yra svarbiau nei mano mėgaujimasis tais malonumais. Atsitraukiau nuo Liusės ir išėjęs koridorin teleportavausi tiesiai į žiemos apsniktą vidinį Liusės kiemą.

Stovėjome visiškoje tamsoje. Tik aš ir Vrainas. Tik demonas besirenkantis gėrį ir demonas, kuris tarp nežinia ko. Vrainas buvo paniuręs. Jo plaukai, veidas sutepti krauju. Jis teisus. Pridaryti žaliaakius pragare yra veiklos. Tai sunkus ir varginantis darbas.

- Ilgainiui jie išeis, - iš tylos prabilo jis.

- Žinau, - patvirtinau jam.

- Aš suprantu, kad tau reikia laiko, kad tavo mergiūkštė būtų saugi, bet žaliaakiai, tai ne Klastuoliai. Jie blaiviai nemąsto ir jiems visiškai vienodai, ką ragauti, o ką perplėšti, - pateikė informaciją Vrainas, kurią jau seniai žinojau.

- Ką tu siūlai? - primerkęs akis paklausiau jo.

- Išvežk ją iš čia. Tai jos nepaslėps, bet, kol pragaras suuos tai ji bus toli ir tu važiuok su ja. Netoli nuo čia yra neblogas šio kūno savininko rastinis sodybos namelis. Techniškai jis priklauso man, bet leisiu pasiskolinti. Ir ne, - suraukė nosį jis. - Nereikia dėkoti, tik ilgai nelauk, - šaltai kirto jis. Linktelėjau. Jis teisus. Vrainas visomis kryptimis teisus. - Pasiimk Kailą. Jis gal ir Puolęs, bet kovoje neprastas, - pasiūlė Vrainas. Jo pasiūlymą ketinau atmesti, bet jei ten bus Kailas, tai didesnė garantija ją apsaugoti, bet jei jis ten bus aš nesusivaldysiu ir tai bus visiškas Liusės savinimasis.

- Aš pagalvosiu, - nusprendžiau garsiai. Jis linktelėjo. Pasisuko dingti, kai jį sustabdžiau. - Kodėl priešiniesi pragarui? Ką tokio Loganas padarė, kad atsuki jam nugarą?

Vrainas keistai nusišypsojo ir šiek tiek atsigręžęs atsakė.

- Sakykim, kad suprantu, ką išgyveni, - jis dingo. Tamsoje likau vienas. Akys nukrypo ties Liusės langu. Degė blausi švieselė, o už stiklo puikiai mačiau Liusę, delnais pasirėmusią į palangę. Ji šiek tiek šypsojosi, aš padariau tą patį.