13 Nuovada

5 Dalis

„Mika, duok ranką, duok ranką ir pažadu tau neskaudės."

Musė nutūpė ant stalo ir grėsmingai artinosi prie padėtos bandelės kurią dar šį rytą mačiau padėta toje pačioje vietoje. Tik joje buvo keli nukandimai. Prislinkusi arčiau ji suleido savo kojas ir aš sulaikiusi kvėpavimą stebėjau kaip ji suteršia bandelę. Tikriausiai jau nebe pirmą kartą.

Įdomu ar musė turi šeimą? Ar išgyvena kokias nors dramas, ar turi darbą kuris jai tik vienai yra žinomas? Ji turi sparnus, todėl visada gali skristi kur nors tolyn. Nuo visko. Nuo sumautai nuobodaus gyvenimo, o gal kaip tik labai ekstremalaus? Jeigu ji...

- Ne! – krūptelėjau atitraukdama akis nuo musės kuri pakilo aukštyn ir nutūpė ant šviestuvo. – Jokiu būdu, - pakartojo Loganas aiškiai nepatenkindamas jog iš viso turėjo kalbėtis tokia tema.

- Neturi pasirinkimo, - informavo jį Stenlis. – Monro prisijungs prie tavo komandos, ir nebandyk ko nors iškrėsti, nes prisiekiu visais šventais kris tavo galva, ar supratai Freisonai?

Loganas sugriežė dantimis ir po ilgų keturiasdešimt aštuonių minučių pirmą kartą pažvelgė į mane. Jis buvo įsiutęs, todėl saugiausia būtų tiesiog grįžti atgal namo. Juk savo darbą jau atlikau ar ne? Radau net du negyvus kūnus, o dabar man reikėjo poilsio. Karštos kavos ir net atsigulti į vonią. Puiki mintis, o tada reikės parašyti Ebei ir pasiteirauti kaip praėjo jos pirma diena Teo kontoroje. Jis tikrai nebus kvailas ir iš karto atskirs jog ten ne Kira. Juk jos tokios skirtingos.

- Eime, - atvėrė duris Loganas ir metė žvilgsnį į mane.

- Mano darbo diena baigėsi, - šyptelėjau jam ir susirinkusi daiktus patraukiau prie durų, bet tuomet jis atsistojo priešais mane ir aš vos spėjau sustoti į jį neatsitrenkus.

- Tavo darbo diena pasibaigs kai aš pasakysiu, ar ne viršininke? – jis net nepažvelgė į Stenlį, o aš stipriai sukandau žandikaulį. Ar jis iš manęs šaiposi? Tikisi jog blogai elgdamasis su manimi privers mane pakeisti komanda? – Duosiu tau mėnesį, jeigu sugebėsi tiek išbūti, galėsi likti komandoje.

- Sutarta, - vyptelėjau žinodama jog man pakaks mėnesio iškapstyti ką nors apie Dareną.

Regis Loganui mano entuziazmas ne itin patiko, nes veidas iš karto apniuko. Jis pasitraukė nuo durų ir liepė jį sekti iš paskos. Nė neketinau sekti kaip koks šuo. Susilyginau su jo žingsniais ir dabar ėjau greta. Tai jį erzino. Galėjau aiškiai pasakyti iš kūno kalbos. Puiku, man patiko jį erzinti.

Patraukėme į liftą ir aš įsmeigiau žvilgsnį į veidrodį ir savo atspindį. Šiandien reikės užsidėti veido kaukę. Turėčiau tikrai ką nors rasti internete. Kadangi negalėjau sau leisti vykti į grožio saloną, kol kas, turėjau kitaip savimi pasirūpinti.

Dar reikės nulėkti į parduotuvę, man reikėjo kavos. Ko dar? Pieno, taip pieno ir cukraus. Reikės paskambinti Lulu, mūsų namų ūkvedei ir pasiteirauti ko man gali prireikti iš svarbiausių produktų. Ji turi žinoti, o gal geriau paieškoti informacijos internete? Galėjau, bet tai užtruktų, o Lulu buvo patikimiausia šiuo klausimu.

- Tu bent klausaisi? – sumirksėjau kai pakėlusi galvą išvydau šalia savęs Loganą. Jis žvelgė į mane nemirksėdamas tomis tamsiomis akimis ir bandė suprasti kas su manimi negerai. Žmonės visada taip darydavo. Jiems būdavo smalsu žinoti kuo aš tokia ypatinga ir... jis žengė arčiau, o aš akimirksniu atgal atsitrenkdama į įstiklintą sieną, bet nespėjus prabilti lifto durys atsivėrė. – Eime, - sugriežė dantimis išeidamas iš lifto.

Giliai įkvėpiau bandydama nuraminti įsismarkavusią savo širdį. Loganas buvo patrauklus, nieko ypatingo. Buvau sutikusi kur kas geriau atrodančių vyrų už jį, ir net turinčių geresnį socialinį statusą.

Jis atvėrė duris ir žengė pirmas. Man įėjus suvokiau jog tai nedidelis kambarys kuriame tikriausiai visa komanda aptardavo bylos detales.

Į mane iš karto susmigo keturių žmonių akys. Pernelyg nekreipdama į juos dėmesio nužvelgiau patalpą. Prie apvalaus stalo sėdėjo penki žmonės. Priešais esanti lenta ant kurios dar nieko nebuvo užrašyta. Kampe nedidelis stalas ant kurio stovėjo kavinukas su šviežiomis spurgomis.

Čia trūko gėlių. Spalvų kurios pagyvintų šią niūrią vietą.

Lėtai neskubėdama nuvėriau mane stebinčius žmones.

- Kaip jau žinote, - Loganas užtrenkė duris ir atsirėmė į jas susidėdamas rankas ant krūtinės. – Gavome vieną, - jis akimirką patylėjo tarsi praleisdamas žodį „įkyrią". – Konsultantę, - užbaigė ir žengė arčiau.

Dvi merginos ir viena iš jų man gerai žinoma ir du vyrai. Su vienu iš jų šiandien jau teko susidurti.

- Garis Lensonas, - prisistatė vyras su kuriuo ir atradau slaptą kambarį.

- Lensonas yra detektyvas kaip ir aš, - tarstelėjo Loganas. – Jeigu manęs nėra tuomet viskam vadovauja jis, aišku?

- Kaip diena, - tarstelėjau su apsimestiniu entuziazmu.

- Sebastijanas Filsonas, - jis mostelėjo ranka į kitą vyrą kuriam turėjo būti virš keturiasdešimt metų. – Jis atsakingas už žiniasklaida ir įkalčių pristatymą. Be to jis puikus psichologas kai to prireikia bendraujant su sunkios būklės žmonėmis.

Vyras man linktelėjo pasitaisydamas savo kaklaraištį ir pernelyg nesureikšminęs mano buvimo vėl įsmeigė žvilgsnį į ekraną. Tikras specialistas bendraujantis su žmonėmis. Aš tokį ne tik jog išmesčiau iš savo komandos, bet ir neleisčiau jam dirbti tokio darbo. Jis vargiai ištarė man žodį. Tačiau man pro akis nepaslydo jo žvilgsnis kuriuo mane apdovanojo kai Loganas jį pristatė. Jis arba melagis, arba nuostabus specialistas. Visgi su laiku pamatysim kas teisus.

- Liza Jerinson, - jis mostelėjo į smulkutę moterį kurią šiandien buvau sutikusi įvykio vietoje. – Ji nauja praktikantė, būsima detektyvė.

- Sveika atvykusi, - šiltai nusišypsojo ir aš vos šyptelėjusi linktelėjau.

Paskutinės merginos jam nereikėjo pristatyti, nes aš kuo puikiausiai nutuokiau kas ji tokia.

- Zoja Maikalson. Mūsų naujoji kompiuterinės sistemos narė. Ji gali iškapstyti visą informacija kuri tik buvo įkelta į internetą.

- Laikina, - įsiterpė tamsiaplaukė nubraukdama plaukų sruogą. – Dantė su Keilabu už tai atsiims, - sugriežė dantimis, o po to nesigėdydama nuvėrė mane. – Seniai nesimatėm Mikeila.

Mano šypsena buvo dirbtinė, visai kaip ir jos. Mudvi niekada nesutarėme, nors mūsų tėvai ir bandė užmegzti šiltus ryšius. Aš ir Zoja buvome pernelyg skirtingos tapti draugėmis. Ir visgi bendri renginiai ir susitikimai priversdavo mus susitikti.

- Man priminti jog tai tavo pačios saugumui? – įsiterpė Loganas ir mergina sugriežusi dantimis nusisuko.

- Nuostabu, - numykiau suvokusi į kokią mėsmale patekau. – Tik tavęs čia ir trūko.

- Na, aš bent jau nepermiegojau su savo sesers sužadėtiniu ir nepaviešinau to bažnyčioje, - nusikvatojo ji ir regis visi čia esantys jau buvo girdėję, ar bent jau skaitę istorija apie mane.

- Ne, bet už tai tavo brolio žmona dulkino tavo vaikiną, - atrėžiau ir ta suspaudė kumščius.

- Atsargiau, Mikeila. – ji primerkė savo akis ir palinko į priekį. – Tu nė neįsivaizduoji ką sugebu. Perženk mane ir aš iškapstysiu visą purvą kurį tu slepi.

Vyptelėjau, bet puikiai žinojau jog ji sako tiesą. Tokia kaip Zoja geriausia laikyti šalia savęs, arba neužkliudyti nes visos tavo paslaptys išlys į paviršių. O blogiausia buvo tai jog regis ji buvo vienintelė galinti man padėti.