13 Nuovada

7. Dalis

Prieš 13 metų. Pagrobimo diena.

Man patiko piešti, galėdavau visa dieną paišyti, bet Ele norėjo eiti į miestą. Mama jautėsi prastai todėl auklė pasiėmė mudvi į parką. Man nepatiko parkai ir Ele tą žinojo. Man nepatiko jog prie manęs prieidavo kiti vaikai. Negalėjau pakęsti triukšmo, bet Eleonora jautėsi lyg vienoje iš savo knygų. Mama visada sakydavo jog reikia aukotis dėl viena kitos, todėl aš ir buvau čia.

Šalia manęs sėdėjo auklė, ji stebėjo kaip pieštukais piešiu medžius ir žaidimų aikštelę. Ji visada sakydavo jog po kelių metų galėsiu tapyti paveikslus ir daugybę žmonių norės juos nusipirkti. Mane visada prajuokindavo jos kalbos. Aš mielai galėjau padovanoti savo piešinius. Man nereikėjo jokio atlygio. Be to visus mano piešinius mama dėdavo į skrynią kurią laikė lyg kokius brangakmenius. Nebuvau tikra ką šis žodis reiškė, bet žinojau jog mano piešiniai jai buvo kur kas vertingesni už bet kokius pinigus.

- Aukle, aš noriu ledų, - pribėgusi Ele timptelėjo moters rankovę.

- Reikės palaukti, vaikeli. – šyptelėjo auklė pažvelgdama į laikrodį. – Galėsim užeiti pakeliui į namus.

- Bet aš noriu dabar ir ledų kioskelis ten, - ji bedė pirštu kažkur už manęs ir auklė garsiai atsiduso. – Aš galiu pati nueiti, - pavartė akis sesuo aiškiai nepatenkinta jog jai reikia prašyti leidimo. Tačiau tėvelis su mamyte aiškiai pasakė jog privalome pirma paklausti.

- Eik, - mostelėjau su pieštuku. – Aš galiu viena pabūti čia.

Auklė nervingai perbraukė pirštais per savo plaukus ir galiausiai atsistojusi iš rankinės išėmė šiek tiek pinigų. Įdavusi juos Elei ji atsisėdo taip jog galėtų matyti kioskelį. Ele apsidžiaugusi pradėjo bėgti ir netrukus atsistojo į didelę eilę.

- Brangute, - po dešimties minčių auklė palietė mano petį. – Aš nueisiu iki tualeto, tu čia pabūk gerai?

Man linktelėjus ji nuskubėjo prie netoliese stovinčių tualetų. Aš ir toliau piešiau, buvau beveik pabaigusi piešinį kai prie manęs atsisėdo vyras.

- Gražus piešinys, - ištarė jis ir aš linktelėjau. – Tau patinka piešti?

- Mamytė neleidžia mums kalbėtis su nepažįstamaisiais.

- Protinga mergaitė. – šyptelėjo ir parodė pirštu į medžių pusę. – Ten mano dukra Sara, ji nori tau kai ką paduoti, bet yra labai drovi, todėl mane atsiuntė jog tave pakviesčiau.

- Ką ji man nori duoti? – pasidomėjau nuleisdama pieštuką. –

- Ji tau kai ką nupiešė, bet bijo prieiti.

Suspaudžiau lūpas ir pažvelgiau į kioskelį kur stovėjo Ele. Neatrodė jog ji greitai ateis, o ir auklės nesimatė. Šyptelėjusi linktelėjau. Nieko blogo nenutiks, paimsiu tai ką man nupiešė mergaitė ir grįšiu prie suoliuko.

Sekiau paskui vyrą kuris ėjo neatsilikdamas nuo manęs. Jis šypsojosi, todėl nusišypsojau ir aš. Mamytė sakydavo jog nemandagu....

O tuomet tik aklina tamsa ir skausmas pakaušį.

Dabartis.

Pabudau negalėdama įkvėpti. Suėmusi savo gerklę bandžiau nusiraminti, bet panika buvo kur kas stipresnė ir mano smegenys vis dar negalėjo suprasti jog tai buvo tik košmaras.

Pakilau iš lovos ir sunkiai palei siena nuėjau iki vonios. Drebančiais pirštais įjungiau dušą ir palindau po šaltu vandeniu. Kūnas iš kart pabudo kaip ir mano smegenys kurios reikalavo šilumos. Tačiau stovėjau atsirėmusi į dušo kabiną ir apsikabinusi save rankomis gėriau didelius oro gurkšnius.

Jau seniai nebuvau turėjusi tokio panikos priepuolio. Jau seniai teko pabusti viduryje nakties ir negalėti nurimti.

Susmukau ant žemės ir toliau leidau vandeniui bėgti ant mano kūno. Turėjau grįžti į kambarį kol neperšalau, bet mano kūnas atrodė per sunkus. Galvoje lyg karuselė sukosi sapno nuotrupos primindamos man vis daugiau. Ir visgi, kad ir kaip bandydavau pabėgti nuo šių košmarų, jie visada mane pasivydavo.

Laikas ėjo ir aš galiausiai prisiverčiau atsistoti. Pastvėriau rankšluostį ir apsivyniojusi grįžau į kambarį. Man skaudėjo galvą. Jaučiau kaip prasideda migrena, bet negalėjau dabar sau leisti atsipalaiduoti. Vos tik tą padarysiu, mano smegenys grįš ten kur būti norėjau mažiausiai.

Pastvėriau telefoną ir lėtai peržvelgiau turimus kontaktus. Nors juos galėjau išvardinti ir užsimerkusi, bet norėjau apsimesti normali. Galėjau skambinti vienai iš savo draugių, galėjau skambinti Elei ir tikėtis jog ji pagailės manęs ir atvažiuos. Arba galėjau skambinti tėvui. Jis būtų atsiliepęs bet kuriuo paros metu. Žinojau jog jis dėl manęs nerimavo, jis mane mylėjo, nors ir kartais atrodydavo priešingai. Tačiau jis visada būdavo šalia kai mane užplūsdavo priepuoliai.

Atsidusau ir paspaudžiau dar visai neseniai įsivestą naują numerį. Laikrodis rodė be dvidešimt penkios, tad nesitikėjau jog jis atsilieps, tačiau po pirmo pyptelėjimo jis atsiliepė.

- Nesimiega? – Logano balsas iš karto privertė mano kūną keistai įsitempti, ir sapnas visiškai pranyko iš mano galvos. – Kas nutiko?

- Ar vyro kūnas nepaliestas? – staiga paklausiau prisiminusi dar visai neseniai peržiūrėtas bylas kurios buvo nurašytos.

- ko tiksliai klausi?

- Ar netrūksta kokios nors kūno dalies, - paaiškinau ir galėjau prisiekti jog dabar jis varto akis.

- Nežinau, tau atrodo jog daugiau neturiu ką veikti kaip stovėti prie lavono ir laukti kol bus padaryta ekspertizė?

Ir tuomet fone išgirdau mergaitės verkimą. Ji tyliai sukūkčiojo, o Loganas iš karto pradėjo ją raminti. Jis turėjo vaiką. Suspaudžiau lūpas pasijutusi kaip tikra idiotė.

- Atleisk, nenorėjau trukdyti, - greitai išbėriau žodžius ir išjungiau pokalbį.

Kurių galų aš jam apskritai skambinau? Tai buvo kvaila, jis tikriausiai turėjo žmoną, tačiau vestuvinio žiedo nepastebėjau. Nors ir mačiau neryškų apskritimą, nemaniau jog jis vedęs. Galbūt darbo metu jis visada nusiimdavo žiedą? O gal jis išsiskyręs? Galimybių buvo daugybę, tačiau aš ir toliau apie tai galvojau kol galiausiai mano telefonas pradėjo įkyriai skambėti.

- Tu išjungei pokalbį, - man atsiliepus išdėstė Loganas.

- Maniau neturi laiko kalbėti.

- Kodėl klausi ar netrūksta kokios nors kūno dalies? – užbėgo už akių jis ir aš prikandau lūpą.

- Galbūt klystu, - lėtai ištariau bandydama gerai apgalvoti kitus žodžius. – Bet man rodos jog šis nužudymas susyjąs su keliomis uždarytomis bylomis.

- Šūdas, - nusikeikė jis ir kažkas nukrito. – Eik miegoti Mikeila, ryte pakalbėsim.

- Labanaktis, - tarstelėjau vėl išjungdama telefoną.

Tai turėjo būti tik sutapimas. Tikriausiai taip ir buvo, jeigu vyro kūnas bus nepaliestas tuomet ši ir kitos bylos visiškai nesusijusios. Tačiau kuo daugiau apie tai galvojau tuo labiau man atrodė jog aš teisi. Ketvirta auka, ir visos jos užėmė aukštas pareigas.

„Mika, mudu šiek tiek pažaisim".

Galvoje išgirdau jo žodžius ir suspaudusi pirštus suvokiau jog vargiai galėsiu užmigti.

Išsitraukiau popierių ir pieštuką ir dar pati nesuvokusi pradėjau piešti įvykio vietą. Kiekvieną smulkmeną kuri buvo įstrigusi mano galvoje tarsi judantis paveikslas.