Apsidairiau po kambarį. Čia nieko nėra, čia nieko nėra! Atsisėdau ant lovos ir susikėliau kojas ant jos. Padėjau smakrą ant kelių ir susigūžiau į kamuoliuką. Kodėl visa tai man?! Ar tai tas vaikinas kvietėsi pagalbos? Galėjau prisiekti, kad tai buvo moters balsas. Visą naktį negalėjau užmigti. Rytą į kambarį atėjo mama ir aiktelėjo.
-O siaubeli, atrodai tragiškai, saulute, - atsisėdo ant lovos.
Pakėliau į ją pavargusias akis.
-Ar tu bent jau miegojai šią naktį? - paklausė.
Papurčiau galvą ir pasitryniau akis.
-Kas čia? - paklausė atsistodama nuo lovos ir žiūrėdamą į laišką nuo -L.
-Nieko, - surikau ir pagriebiau lapą prieš jai spėjant pamatyti kas jame parašyta.
-Ar tu nori man ką nors papasakoti, Leila?
-Ne, mama, - glamžiau delnuose lapą. - Aš noriu trumpam išeiti, ar tu nieko prieš?
-Eik, bet tikrai manau, kad tau reikėtų miego.
-Man viskas gerai, mamyte, - pabučiavau ją į skruostą. - Aš jau eisiu. Tik.. prieš tai reikėtų pasiruošti, žinoma.
Ji palinksėjo ir išėjo iš kambario. Numečiau suglamžytą lapą ant stalo ir nuėjau į vonią. Nusiprausiau ir persirengiau. Pasiėmiau telefoną ir ausinukus. Paėmiau lapuką nuo stalo ir sugrūdau jį į giliausią stalčiaus kampuką. Nulipau laiptais.
-Išėjau, - surikau prieš uždarant duris.
Įsikišau ausinukus į ausis ir pradėjau žingsniuoti link miesto 'gedulo sienos'. Turėjau eiti pusvalandį. Buvau pavargusi, neišsimiegojusi ir niurzgli. Atsistojau prie sienos. Ant jos buvo sukabintos nuotraukos. Nuotraukos tų, kurie buvo nužudyti šiais metais. Nuėjau į patį galą. Paskutinė nuotrauka. Pasižiūrėjau į mirties-dingino datą. Vakar. Mano akyse susikaupė ašaros. Nuotraukoje į mane žvelgė 30-35 metų moteris. Nejau ji kvietėsi pagalbos? Nejau aš ją galėjau išgelbėti. Nuėjau ir pliumtelėjau ant suoliuko. Įsmeigiau alkūnes į kelius ir paslėpiau veidą delnuose. Tyliai kūkčiojau. Vienas ausinukas iškrito iš ausies. Nusivaliau ašaras ir atsimerkiau. Mano pirštai nutirpo, kai vėl pamačiau jį. Pašokau ant kojų. Dairiausi ieškodama kuo galėčiau apsiginti. Jis žingsniavo link manęs. Nežinojau ar turėčiau laukti jo ar bėgti. Pamačiau kiek toliau numestą stiklinį butelį. Dažnai čia ateidavo žmonės ir gerdavo prieš nuotraukas. Bet deja dažniausiai kitą dieną jų nuotrauka būna pakabinta šalia. Pradėjau bėgti prie butelio, kiek bijojau tai daryti, kadangi teko bėgti link to kraupaus vaikino. Pasilenkiau paimti butelį ir kai išsitiesiau jis buvo tik per žingsnį nuo manęs. Pradėjau klykti, bet jo didelė ranka atsirado ant mano lūpų. Reikėjo palikti tą kvailą butelį ir bėgti tolyn! Jo mėlynos akys buvo vos per pora centimetrų nuo mano. Jos buvo gražios, agresyvios, šaltos, bejausmės... Bet ir tuo pačiu atrodė tokios pažįstamos. Jis norėjo kažką sakyti, kai aš smarkiai įkandau jam į delną. Pajutau kraują burnoje, o jis staigiai patraukė ranką nuo manęs. Pasinaudojusi ta proga trenkiau jam su buteliu. Gaila, buvau labai netaikli ir pataikiau į jo krūtinę. Jis piktai pasižiūrėjo į mane, kai aš pradėjau bėgti tolyn. Apsisukau pasižiūrėti ar jis vejasi mane. Nustebau, kai jo ten nebebuvo. Atsisukau į priekį ir suklykiau. Jis buvo keliais žingsniais toliau nuo manęs. Apsisukau ir toliau bėgau, bet jis vėl pastojo man kelią. Mano galva pradėjo suktis ir man pasidarė bloga. Sustojau akimirkai. Pradėjau svyruoti. Vaikinas per akimirką atsirado prie manęs ir viskas staiga aptemo.
-Mieloji? Man atrodo ji bunda, - išgirdau tėčio balsą.
Atsimerkiau. Buvau minkštoje savo lovoje.
-Tėti, mama? - sutrikau. -Kaip aš čia atsiradau?
-Tu parašei mums žinutę, nepameni? - nustebo mama.
-Aš? Rašiau?
-Taip, mes nuvažiavome tavęs pasiimti iš parko ir radome tave apalpusią.
-Parke?
Tėvai sutrikę susižvalgė.
-Ar tu to neatsimeni, mielutė? - paklausė tėtis.
Papurčiau galvą. Jis manęs nenužudė? Jis nenužudė manęs! Manyje sukilo susidomėjimas tuo vaikinu. Norėjau išlipti iš lovos, bet mama sustabdė mane suidama už pečių.
-Ne, ne, pamiegok, zuikute, - liepė. - Arba bent jau pailsėk.
Atsidusau, atsiguliau ir linktelėjau.
-Kur mano telefonas? - paklausiau.
-Ak, taip, jis čia, - ištraukęs iš kišenės mano telefoną jį man padavė tėtis.
-Ačiū, - padėkojau.
Tėvai išėjo iš mano kambario. Atsidusau ir pabandžiau atrakinti telefoną. Sutrikau, kai nepriėmė jo. Vėl pabandžiau įvesti kodo modelį. Visiškai pasimečiau kai vėl netiko. Supratau, kad kodas buvo pakeistas. Bet kas sugebėjo tai padaryti? Pastebėjau, kad ir fono paveikslėlis pakeistas. Perskaičiau 'myliu vaikinus su mėlynomis akimis'. Ar čia tas pats mėlynakis? Prisiminiau keistą laišką. Jis buvo nuo... K? Ne, ne... Nuo L! Taip, taip. Nuo L. Pabandžiau suvesti kodą (modelį) 'L' raidės formos. Telefonas atsirakino. Lengviau atsidusau ir nuėjau į žinutes. Privalėjau sužinoti ką 'aš' parašiau tėvams. Ir tikrai. Žinutėje buvo rašoma, kad man silpna ir kad aš esu parke. Tikriausiai neturėjau taip bijoti to vaikino. Visgi aš dar gyva. Po kaldra buvo per karšta, tad nusiklojau. Mano telefonas supypsėjo. Atidariau naują žinutę. "Ką veiki, meile??? :>>" Nusišypsojau ir atrašiau Caslynn. Nutariau, kad niekas neturėtų žinoti kas šiandien ir vakar įvyko. Bet man tikrai reikėtų pasidomėti šio miestelio 'prakeiksmu'. Težinau, kad čia dingsta žmonės, bet nuo kada ir kaip? Žinojau, kad galėjau sužinoti rūpimus atsakymus miesto bibliotekoje, bet patingėjau šiandien ten nuvykti. Tad tiesiog susiradau ausinukus, o prireikė visai nedaug laiko, kadangi jie buvo mano kišenėje, ir įsikišau juos į ausis. Klausiausi muzikos ir naršiau telefone. Kai gavau žinutę, tikėjausi, kad ji bus nuo Cass, bet nustebau pamačiusi nežinomą numerį. Žinutės turinys sutrikdė mane. "Šaunuolė, Leila :) Žinojau, kad suvoksi kaip atrakinti telefoną. Na, tai dėl to, kad tu nuolat apie mane galvoji :* -L". Atrašiau jam bemat: "Kas tu?". Ilgai negavau žinutės. Bet nebuvau įsitikinusi, kad aš norėjau sužinoti atsakymą. Belaukdama nepajutau kaip užmigau.
-Ar nori pavalgyti, mielute? - pažadino mane mama.
-Aš pavalgysiu kambarį, - nusirąžiau. - O kas vakarienei?
-Mes su tavo tėvu iškepėm picos.
-Mm, pica! - surikau ir pašokau lovoje.
Mama įtemtai stebėjo mano langą. Pasižiūrėjau pro jį. Nieko nebuvo.
-Mam? - susiraukiau.
-Ar tu pastaruoju metu nesusipažinai su jokiu nauju berniuku? - rimtai paklausė.
-Ne.
-Ar nesi pastebėjusi, kad tave kas sektų?
-Ne, mam, - pamelavau.
-Gerai, - galiausiai nutraukė žvilgsnį nuo lango ir linksmiau pridėjo: - Eime pavalgyti.
Atsistojau ir paskutinį kartą pasižiūrėjau pro langą.
