-32-

794 58 0
                                    

Išgirdau kaip lauko durys prasidaro. Giliai atsikvėpiau ir atsistojau nuo lovos. Su planšetiniu kompiuteriu rankoje nuėjau į koridorių. Mano tėvai, abu, stovėjo ir nusiavinėjo batus. Mama pasižiūrėjo į mane ir prikando lūpą.
-Padarysiu jums arbatos, - pasakiau ir nuėjau į virtuvę.
Padėjau planšetinį ant stalo ir nuėjau prie arbatinuko. Padariau tris puodelius arbatos. Pirmiausia nunešiau į svetainę tėvų puodelius, poto grįžus į virtuvę pasiėmiau planšetę ir savąjį puodelį. Atsisėdau prieš tėvus. Jie sėdėjo susikabinę rankomis.
-Ką norėtum pirmiausia išgirsti, saulute?
-Kodėl jis su mumis nebegyvena? - paklausiau. - Ne, geriau pradėkim nuo pradžių. Kodėl jūs jį įsivaikinote?
-Tai labai sudėtinga, Leila, - atsiduso mama.
-Mes negalėjome susilaukti vaikų, Leila. Bent jau taip manėm. Todėl įsivaikinome sūnų, - atsakė tėtis.
Mama keistai į jį pasižiūrėjo ir jis linktelėjo jai.
-Gerai, tada kodėl jis nebegyvena su mumis?
-Jam jau dvidešimt du, - atsakė mama.
-Gerai, bet aš kiek prisimenu, - prisimerkiau. - Man buvo kokie šeši metai-
-Penki, - pataisė mane mama.
-Penki, tai jam turėjo būti apie... - greitai mintyse pradėjau skaičiuoti.
Jeigu jam dabar dvidešimt du, o man tuoj bus aštoniolika... Jis vyresnis už mane keturiais metais, tai tada jam turėjo būti devyni.
-Tai tada jam buvo devyni, tai kodėl jis negyveno su mumis iki pilnametystės?
-Gal pradėkime nuo to, kaip jis atsidūrė vaikų namuose? - pasiūlė tėtis.
Palinksėjau.
-Richardo tėvai ... Kai Richardui buvo dveji jie žuvo tragiškoje avarijoje, - pradėjo pasakoti mama. - Važiavo kartu su keliais draugais, ir vyras prie vairo, Richardo tėvo brolis, nesuvaldė mašinos. Jų automobilis rėžėsi į sunkvežimį.Gyvų neliko... Richardas kaip tik tą naktį buvo paliktas pas močiutę, Richardo mamos mamą. Deja sužinojusi tokią siaubingą žinią apie savo vienintelę dukrą motinos sveikata suprastėjo. Jai buvo virš keturiasdešimties. Ji neseniai tebuvo tapusi močiute, tačiau jos visas gyvenimas buvo kančia. Jos vyras žuvo darbe, kai nukrito nuo namo.
-Kaip jis galėjo nukristi? - mano akys išsipūtė.
-Jis buvo statybininkas, - pasakė tėtis ir tęsė mamos pasakojimą. - Žodžiu Richardo močiutė dėl savo pakrikusios sveikatos negalėjo prižiūrėti vaiko. Nei vienas iš giminaičių nepanoro auginti Richardo.
-O Dieve, - mano lūpas paliko liūdnas ir nustebęs atodūsis.
-Taigi mes jį pasiėmėm kai jam jau buvo aštuoneri, - pasakė mama.
-Viskas buvo labai gerai, - palinksėjo tėtis. - Kol neatsirado Richardo teta. Ji nutarė atsiimti Richardą.
-Tai gerai, ar ne? - pakėliau antakius.
Abu tėvai papurtė galvas. Susiraukiau. Kaip tai gali būti blogas dalykas? Jo teta galiausiai ryžosi auginti ne savo vaiką. Tikriausiai brolio vaiką - kadangi kaip supratau Richardo mama buvo vienturtė.
-Jo teta, - sugniaužė kumščius mama. - Buvo labai negera. Ji pasiėmė Richardą tik dėl jo tėvų palikimo. Jie nebuvo labai turtingi, tačiau turėjo butą ir šiek tiek pinigų. O ir plius visos tos pašalpos kurias ji gavo už Richardą...
-Tai ta teta jį pasiėmė vien dėl ... naudos sau? - negalėjau patikėti.
Jaučiau kaip mano akyse kaupiasi ašaros.
-Taip, - palinksėjo tėvai.
-Richardas gyveno labai vargingai, jis nieko negaudavo... Viską susigrobdavo jo teta, -piktai kalbėjo mama.
-Bet jeigu jus apie tai žinojote, kodėl jus jo nepasiėmėt atgal pas save?! - surikau rydama ašaras.
-Negalėjome, - paėmė mano ranką tėtis. - Ji jo giminaitė, o mes tik nepažįstamieji.
Trūktelėjau nosimi.
-Kur jis gyvena? - paklausiau.
-Jis dabar gyvena Londone.
-Ar jis žino apie mane? - paklausiau drebančiu balsu.
-Taip, jis niekada nepritarė, kad mes tau apie tai nepasakojame.
Greitai nusišluosčiau ašaras.
-O kaip jis gyvena dabar? - paklausė.
-Jis gyvena Londone, - papasakojo tėtis. - Tėvų bute. Studijuoja architektūrą.
Nurijau seiles ir palinksėjau.
-Gerai, - paėmiau savo puodelį ir planšetinį. - Aš einu į kambarį. Manau sužinojau užtektinai.
Mama maloniai man nusišypsojo ir aš atsakiau tuo pačiu. Grįžau į kambarį ir įsijungiau planšetėje Facebook, bei susiradau Richardą Winter. Nusiunčiau kvietimą draugauti ir atsidusau. Nepraėjo nė penkios minutės, kai kvietimas buvo priimtas. Svarsčiau ar verta jam parašyti, ar geriau ne. Bet jis tai nusprendė greičiau už mane.

Richardas: Sveika ;) Pažįsti mane?
Leila: Labas ;) Na... Kaip čia pasakius... Aš nepažįstu tavęs. Aš žinau apie tave.
Richardas: Galiausiai papasakojo?
Leila: Galim sakyt, kad priverčiau papasakoti ;)
Richardas: Taigi... kaip tau sekasi? Nebendravom šitiek metų!
Leila: Nežinojau apie tave šitiek metų... Na sekasi... nei šiaip nei taip. Neseniai gulėjau ligoninėje... Praradau atmintį... Tai taip.. Vuhu, kaip man linksma ;D

Susirašinėjome kelias valandas ir tada nuėjau miegoti. Rytoj teks eiti su Cas, Harry ir jo draugais susitikti. Užmigau dar negreitai. Vis mąsčiau apie viską kas vyksta. Išgirdau tėvų balsus. Pasiėmiau telefoną ir pasižiūrėjau į laikrodį. Puse pirmos naktes? Išlipau iš lovos ir ant pirštų galiukų nuėjau prie tėvų kambario. Priglaudžiau ausį prie medinių durų.
-Negaliu patikėti, kad tu jai vis tiek pamelavai, - girdėjau tylų mamos šnabždesį.
-Ką aš turėjau sakyti? Tu žinai kaip ji būtų ant mūsų supykusi?
-Ji būtų supratusi mus, Marvin, - ginčijosi mama.
Nedrąsiai padėjau delną ant rankenos ir nulenkiau ją. Tikėdamasi, kad tėvai nepastebės to lėtai pastūmiau duris. Jos atsidarė. Kambary buvo tamsu. Pažvelgiau į lovą. Tėvai ramiai miegojo. Kas per velnias?! Kelias sekundes spoksojau į juos ir uždariau duris. Bet aš galėjau prisiekti, kad girdėjau jų balsus. Uždariau duris ir vėl priglaudžiau ausį prie durų.
-Negaliu patikėti, kad tu jai vis tiek pamelavai.
-Ką aš turėjau sakyti? Tu žinau kaip ji būtų ant mūsų supykusi?
Greitai žengiau žingsnį atgal nuo durų. Pokalbis pasikartojo? Vėl priėjusi pradariau duris ir kištelėjau galvą į vidų. Jie vis dar miegojo. Vėl uždariau duris ir pridėjau ausį prie durų.
-Negaliu patikėti, kad tu jai vis tiek-
Pasitraukiau nuo durų.
-Kas per velnias? - sušnabždėjau susiraukdama.
Patryniau savo smilkinius ir vėl pridėjau ausį prie durų. Man turėjo tik pasigirsti. Bet tas pats pokalbis vėl pradėjo kartotis. Greitai nuėjau prie savo kambario. Aš išprotėjau. Viskas. Apsidairiau ir pasižiūrėjau į savo kambario duris.
-Tikriausiai elgiuosi kaip pamišelė, - tyliai atsidusau ir priglaudžiau ausį prie durų.

-Meile, tu esi ypatinga mergina. Ir tai nėra tik šiaip frazė, - išgirdau Louis balsą.
-Aš- pasigirdo ir mano balsas.
-Š, - jis nutildė mane.
-Artėja tavo aštonioliktasis gimtadienis. Taigi tavo ypatingumas jau po truputį pasireiškia.
-Kaip?
-Nejau tu manai, kad ta nakts, kai buvai miške ir išgirdai moters klyksmą, buvo tiesiog sutapimas? Arba kaip tas kartas, kai atėjai tiesiai į... į tą namą. Tu išgelbėjai vargšą vaikiną. Ar tai manai tik sutapimai?
-Bet kodėl aš?

Greitai pasitraukiau nuo durų. Mano širdis plakė greitai ir šiek tiek skaudžiai. Kas čia vyksta? Ar duris... kalba su manim? Panardinau pirštus į savo plaukus. Man reikia miego. Taip, viskas ko man reikia tėra miegas. Aš tik sapnuoju... aš tik sapnuoju!

Killer ;; l.t.Donde viven las historias. Descúbrelo ahora