Įvykiai iš Sadie pozicijos :
Negalėjau patikėti, jog tai tikrai vyksta. Laukiau bet kokios žinios iš daktaro.
-Sadie, brangioji, - paglostė mano nugarą Marvin.
Atsisukau į jį. Jis laikė du kartotinius puodelius su garuojančiomis kavomis.
-Nori kavos? - pasiūlė.
Paėmiau iš jo rankos kavos ir atsirėmiau į kėdės atlošą. Lėtai pakėliau kavą prie lūpų. Mano nosį pasiekė švelnus, bet tuo pačiu metu šiek tiek kartus kvapas. Bet vos tik norėjau siurbtelėti savo kavos į koridorių atėjo daktaras. Bemat pašokau iš kėdės ir padavusi savo kavą Marvinui nubėgau prie daktaro.
-Kaip ji?
-Ji? - pakėlė antakį.
-Leila, - virpančiu balsu atsakiau.
Daktaras kelis kartus linktelėjo.
-Jums reikėtų prisėsti ir nurimti, ponia Irwing. Jūsų dukrai viskas gerai.
Paklausiau jo patarimo ir prisėdau.
-Kas jai?
-Panelė Irwing yra siaubingai sužalota. Nežinau kas jai atsitiko, bet turėtumė dėkoti Dievui, kad ji gyva. Nesakau, kad ji visiškai sveika. Ji vis dar neatsikėlė, bet neabejoju kad rytoj arba poryt ji tikrai pabus. Galbūt bus išsekusi, bet ji atsigaus.
Atrodo akmuo nusirito nuo krūtinės.
-Manau jūs turėtumėt važiuoti namo, o ryt ryte jei ji pabus prižadu paskambinsime jums.
Nenoromis sutikau.
Iš Leilos pozicijos :
Mano galva tvinkčiojo iš skausmo, o akys buvo sunkios. Girdėjau kažkieno žingsnius.
-Mama? - sušnabždėjau.
Nesivarginau atsimerkti, kadangi akių vokai buvo per daug sunkūs. Niekas neatsakė dėl to kiek sunerimau. Sunkiai pramerkiau akis, bet mane gaubė tamsa. Kelias sekundes bandžiau įsižiūrėti į juodas žmonių figūras. Ištiesiau ranką ant spintelės, kur tikėjausi rasti stalinę lempą. Bet kažkas sugavo mano riešą. Tai nebuvo švelnus prisilietimas. Mano lūpas paliko skaudus aiktelėjimas.
-Nutildykit ją, - griežtas vyriškas girdėtas balsas liepė.
Pasirėmiau savo silpnomis rankomis į lovą ir pasirėmusi pasistengiau atsisėsti. Bet kita ranka atsirado ant mano peties ir panaikino visas mano pastangas atsisėsti.
-Kas jūs? - paklausiau.
-Tu tik sapnuoji, - prunkštelėjo vyras. - Nagi, vyručiai, greičiau viską baikite.
Menka šviesa pro užuolaidos tarpą apšvietė daiktą rankoje. Tai buvo švirkštas. Mano oda pašiurpo. Vyras, kuris buvo apsirengęs visiškai juodai, sugriebė mano ranką. Supratau, kad tai nebuvo draugiškas aplankymas. Įkvėpiau oro ir jau žadėjau kviestis pagalbą, kai kito vyro ranką atsirado ant mano lūpų.
-Tau neskaudės, - kraupiu juoku nusijuokė vienas iš vyrų.
Adata smigo pro mano odą į veną. Ir tai buvo neįprastai nepakeliamas skausmas. Mano akyse susikaupė ašaros ir aš pradėjau cypti į vyro ranką. Skystis buvo leidžiamas mano vena į organizmą. Tai skaudėjo taip pat kaip ir pats dūris. Verkiau ir rėkavau į vyro delną. Stengiausi išrėkti skausmą, bet to nepakako. Drąskiausi, bandydama nustumti vyrus nuo savęs.
-Greičiau, asilai, - skubino vyras.
-Bet ji nepakels didesnio skausm-
-Nesvarbu, tiesiog pasiskubinkit, - tas pats vyras nutraukė vyrą, švirkčiantį į mano kūną neaiškų skystį. - Vis tiek ryte ji to neprisimins.
Skausmas padvigubėjo, kai vyras pradėjo greičiau leisti skystį į mano kūną. Jėgos, atrodo paliko mano kūną, kai skruostu nuriedėjo ašara ir vaizdas aplink mane dingo. Tik ne skausmas. Jis tęsėsi dar geras dešimt sekundžių. Ir tada jau absoliutiškai viskas dingo.
Iš Sadie pozicijos:
-Labas rytas, mieloji, - nusišypsojau pamačiusi pabudusią Leilą.
-Labas rytas, mam, - pasitrynė akį ir susiraukė. - Mam, kodėl aš čia?
Mano lūpos prasivėrė. Nežinojau ką turėjau atsakyti į jos klausimą. Ir argi ne aš turėčiau užduoti tokį klausimą jai?
-Ar galim važiuoti namo? - paklausė.
Kelias sekundes žiopčiojau lyg žuvis.
-Aš tuoj grįšiu, saulute, - išskuodžiau iš palatos.
Suradau daktaro kabinetą ir kelis kartus pabeldžiau į duris. Išgirdau jo balsą, kviečiantį užeitį. Taiap ir padariau.
-Labas rytas, - mandagiai pasisveikinau.
-Labas rytas, ponia Irwing. Jau manau nutuokiu ko jus čia atėjote, - palinksėjo galva.
Jis pradėjo knistis po popierių krūvą.
-Taigi, Irwing, - burbėjo po nosimi. - Bingo! - tyliai sušuko po nosimi ir ištraukė dokumentus. - Panele Leila Irwing... Ji neįprastas atvėjis, - pradėjo kalbėti įprastu balsu.
-Kodėl? - išsigandau.
-Jos atmintis... Atrodo tiesiog išgaravo. Šį rytą prašvietėmė jos galvą... Jokių rimtų pažeidimų, dėl kurių galėjo dingti jos atmintis. Bet ji daug ką prisimena. Leila pripažino, kad paskutinis jos prisiminimas buvo kaip ji vaikščiojo po miestą su drauge. Ir tai buvo dar mokslo metais...
-O daugiau? Ar yra kokių rimtų sužalojimų? - paklausiau.
-Keista, bet ne. Kai ją atvežė čia jos palaidinė buvo kruvina. Bet žaizdų nėra. Tikriausiai žaizdos išgaravo kartu su atmintimi, - tyliai nusijuokė.
nemačiau nieko čia juokingo. Tai buvo rimta.
Iš Leilos pozicijos:
Mama neįprastai maloniai elgėsi su manimi. Kai tik grįžo ji apipylė mane klausimais kaip jaučiuosi ir ar ko neskauda.
-Kada mane išleis ir kur tėtis? - paklausiau jos.
-Tavo tėvas dirba, o tave išleis po savaitės.
-O kaip mokykla? - paklausiau tą pačią akimirką kai durys prasidarė.
Į palatą įėjo-
-Teta Mona?! - nustebau.
-Aš ir tavęs pasiilgau, bet nesitikėjau tokios reakcijos, - nusijuokė.
-Mona, galim pasikalbėti už durų? - paklausė mama.
Mona keistai sužvairavo ir linktelėjo. Jos išėjo, palikdamos mane vieną. Šaunu. Giliai atsidusau ir jau šimtąjį kartą apsidairiau. Buvo nuobodu, tad pasižiūrėjau į savo ranką, kuri buvo nutirpusi. Nesupratau kodėl ji tokia. Nebuvau jos užgulus ar kažkaip nepatogiai padėjus. Ji tiesiog buvo nutirpusi. Nusukau akis į duris, vos jos prasivėrė.
-Leila, mes turim pasikalbėti apie tai kodėl tu čia, - atsisėdo šalia lovos mama.
Tai buvo keista, bet visgi turėjau jos išklausyti...
Iš autorės pozicijos:
Žinia, kad Leila prarado daly savo atminties sutrigdė merginą. Bet jokiais būdais tai jos nepalaužė. Po savaitės Leila buvo paleista iš ligoninės. Jos pasikeitimus galėjo pastebėti visi. Mergina tapo tikra gamtos dukra. Nuolat būdavo kieme, daug juokėsi ir nepaprastai pamilo gamtą ir visus jos kūrinius. Leila neprisiminė Louis ar įvykių tą naktį. Taip pat neprisiminė tų vyrų ar tai, kad jie jai suleido vaistų. Ji tiesiog gyveno ir džiaugėsi kiekviena smulkmena. Bet tai nereiškė, kad visi tie girdimi balsai nutilo. Mergina tiesiog įprato prie jų. Jai jie atrodė lyg normalus reiškinys, nors tai nebuvo normalu. Ji buvo kitokia... Tiesiog to dar nespėjo suprasti...
