-46-

708 55 0
                                    

Tyla įsivyravo tarp mūsų. Mano gerklė buvo išdžiuvusi. Abejoju, kad dabar galėčiau išstenėti bent žodį.
-Eime pasikalbėti kitur. Čia per daug žmonių.
Nieko neatsakiau. Laukiau ką toliau darys Louis. Jis atsuko man nugarą ir aš šoktelėjau ant jo. Užsimerkiau ir prisiglaudžiau prie jo. Kai atsimerkiau jau buvome miške. Naktį čia tikrai nebuvo jauku. Nušokau nuo Lou nugaros, tačiau suėmiau jo ranką. Bijojau čia būti.
-Tikriausiai nori prisėsti.
Linktelėjau ir mes pradėjom eiti. Priėjome prie upelio. Pasijutau laisviau pažįstamoj vietoj. Louis atsisėdo ant žemės. Aš šalia jo. Jis suspaudė mano rankas.
-Pažadėk, kad nejausi man nepykantos, Leila.
-Prašau tiesiog pradėk, - suinkščiau.
Kiekvieną sekundę įtampa augo. Tai žudė mane.
-Gerai, - giliai atsikvėpė. - Kiek jau žinai, tave pažįstu visą tavo gyvenimą. Dėl savo amžiaus taip pat nemelavau. Ir dabar prieisime iš karto prie žiauriosios dalies. Miestelio maniakas, žudikas... Leila, tai aš, tačiau nedaryk išvadų jau dabar!
Mano kraujas sustingo venose ir atrodo laikas sustojo. Louis žiūrėjo į mane meldžiančiomis akimis. Tikriausiai laukė kol ką nors pasakysiu. Tačiau negalėjau. Todėl jis nutarė tęsti.
-Tai darau ne todėl, kad man tai patinka. Velniai rautu! Nekenčiu to! Tačiau turiu tai daryt. Mane pasirinko. Negaliu to pakeisti.
-Kas... kodėl...
Nežinojau kuris klausimas dabar buvo svarbiausias.
-Mane išrinko pats Nelabasis, Leila. Mane išrinko pats Velnias.
Oda pašiurpo išgirdus tai. "Jos dabar laukia labai sunkūs išbandymai. Kortos rodo, kad Jūs sudarėte sutartį su pačiu velniu. Kažkas turi mirti." "Negalima tiesiog nutraukti sutarties su nelabuoju". Tos keistos viešnios, ponios Redover, balsas pasklido mano mintyse. Ar tai sutapimai?
-Ar...
-Negaliu to nutraukti, Leila.
Atrodė jis suprato visus mano klausimus, net jei tik išveblenu tik vieną žodį.
-Bet...
-Nieko, Leila, nieko. Nėra jokio būdo. Aš prakeiktas.
-O kaip... aš ir tai...
Jaučiausi tikra kvailė. Nesudeliojau nė vieno rišlaus sakinio.
-Tavo motina... tai sunku paaiškinti. Tad dabar tiesiog įdėmiai klausykis, gerai?
Palinksėjau. Bandžiau save paruošti patiems blogiausiems atsakymams.
-Vieną vakarą tavo tėvai vaikščiojo po miestą. Jei teisingai pamenu sutikau juos parke. Norėjau juos- ne, turėjau juos nižudyt. Prisiekiu savo gyvybe... Žudymas man nepatinka. Bet mes sudarėmė šiokį tokį sanderį. Palikau juos gyvus... su viena sąlyga. Tavo motina Sadie atidavė kito žmogaus gyvybę.
Susiraukiau. Atidavė?
-Aiškiau kalbant... leido žudyti bet ką išskyrus juos. Pasirodo Velnias jau žinojo apie tavo atsiradima... jis apie tave žinojo net tada, kai tu nebuvai pradėta. Tu esi ypatinga. Tiksliai nežinau kodėl. Bet Velnias tiesiog trokško tavo mirties. Tačiau šio jo įsakymonaš sugebu nevykdyti. Jaučiu galią pasipriešinti jam... deja kai man įsako žudyti kitus... tokią galią visiškai prarandu...
-Tai jis tave... įkalba žudyti žmones?
-Ne, - atrodo Lou šiek tiek susinervino. - Jis užvaldo mane. Bet tavęs žudyt nenoriu...
-Miela, - prunkštelėjau.
Louis spoksojo į mane.
-Tu tikrai trenktas, vyruti. Nejau manai, kad patikėsiu tokia nesąmone?! Dieve, Lou! Nemalk šūdo!
Pradėjau juoktis. Isteriškai. Tai negali būti tiesa. Tačiau mano juokas pamažu rimo ir net nepajutau, kaip pradėjau isteriškai verkti.
-Suprasiu, jei manęs neke-
Neleidau jam pabaigti. Įsikibau į jo marškinėlius ir priglaudžiau veidą prie jo krūtinės. Pajutau jo rankas apsivijančias mano drebantį kūną.
-Mes sugalvosime ką nors, tiesa? - paklausiau.
Louis akys tiesiog šaukte šaukė: "Mes negalim to pakeisti."
-Mes sugalvosime kažką. Pažadu, Louis, padėsiu tau. Mes-
-Leila, - bandė pertraukti mane.
-Aš tau pažadu. Mes ką nors sugalvosime.
Louis liūdnai nusišypsojo.
-Tu nuostabi, meile, - jis palinko ir pabučiavo mane. - Bet nebegali manęs pakeisti.
-Niekada nesakyk niekada. Lou, kodėl tu turi žudyti kitus?
-Uh. Šis miestas užkeiktas. Nes miestiečiai patys užtraukė Jo nemalonę. Kai Jis, turiu omeny Velnią, pasivertęs žmogumi, na sakykim svečiavosi šiame mieste... keleta žmonių nužudė. Ir miestiečiai už tai Jį sudegino. Tai užtraukė šiam miesteliui prakeiskmą.
-Bet kodėl turi žudyti tu?
Louis truktelėjo pečiais.
-Aš neturėjau nieko bendro su šiuo miestu, Leila. Gimiau... Doncasteryje.
-Tai kodėl?
Louis papurtė galvą. Giliai atsiduso ir smarkiau apkabino.
-Myliu tave, Leila, - sušnabždėjo ir pabučiavo mane.
Kelias akimirkas mėgavausi bučiniu, tačiau atsitraukiau nuo jo. Tarp mūsų veidų ir lūpų liko visai nedaug.
-Aš... taip pat... - užsimerkiau ir susikaupiau prieš ištariant tuos žodžius: - myliu tave. Tik manau mes... turėtume šiek tiek... na, žinai...
-Pakeisti mane? - palinksėjau. - Tai neįmanoma.
Liūdnai nudelbiau akis. Mano akys sudrėko ir sulaikiau kvėpavimą, stengdamasi nesukukčioti. Kiek jis nužudė žmonių? Jis blogas. Turėčiau jo nekęsti. Tačiau, kad ir kaip banaliai tai skamba, negaliu pykti ant jo. Jis nėra blogas. Mano skruostais nuriedėjo kelios ašaros. Jis žudikas. Kuriam jaučiu šiltus jausmus. Ar dėl to aš tampu blogu žmogumi? Galbūt. Tačiau man nusispjauti į tai. Aš galiu- privalau - jį pakeisti. Išgelbėti. Louis pakėlė mano veidą. Nedrįsau pakelti akių. Bijojau jo žvilgsnio. Prisiminiau jo juodas akis.
-Lou, ar juodos akys kaip nors-
Jis palinksėjo.
-Net neįsivaizduoji kiek laiko treniravaus, kad galėčiau pakeisti savo akių spalvą į juodą. Dažniausiai tai nutinka tik kai žudau.
Šaltas prakaitas išpylė nugarą.
-Ar ilgai dar turėsi žudyti?
Louis nelinksmai nusijuokė.
-Visą likusį gyvenimą, tikriausiai.
-Bet jei tau tiek daug metų, kodėl atrodai taip jaunai?
-Nes aš nesenstu. Aš amžinai jaunas.
Skaudus dūris sutraukė skrandį. Jis visad liks jaunas. Ir visąlaik... žudys. O aš pasensiu ir...
-Ar jei jis lieptų nužudyti mane, ar padarytum tai?
-Jau sakiau, Leila, kad kai kalba eina apie tavo žu- apie tave aš sugebu susitvardyti.
-Ar Jis jau liepė mane nužudyti? - paklausiau šiek tiek išsigandusi.
Louis palinksėjo. Prikandau apatinę lūpą. Visgi aš vis dar gyva. Tai reiškia, kad manęs nenužudys, tiesa?
-Leila, - jo balsas staiga atšalo. - Turim grįžti namo. Dabar.
-Kodėl? - išsigandusi paklausiau.
-Medžiotojai grįžo.
Susiraukiau.
-Vyrai, trokštantys mūsų mirties, - paaiškino ir užsimetė mane ant nugaros.

Paprašiau, kad Caslynn išvarytų visus. Vakarėlis baigėsi. Visgi jau buvo antra ryto. Visiškai nenorėjau miego. Norėjau kuo daugiau sužinoti.
-Ar galiu pasilikti šiąnakt čia? - paprašė Caslynn. - Mano tėvai negali pamatyti girtos dukrelės.
Palinksėjau. Cas atsigulė ant sofos.
-Tada saldžių tau sapnų, - susidėjo rankas ant galvos ir užsimerkė.
Grįžau į kambarį. Louis jau gulėjo lovoje. Jo krūtinė buvo nuoga, o žemiau jo kūną dengė kaldra. Tikėjausi, kad ir apatiniai. Prikandau lūpą ir nedrąsiai priėjau prie jo numestų marškinėlių. Pakėliau juos.
-Nesupyksi, jeigu aš...
Louis nusišypsojo ir papurtė galvą.
-Gali juos naktį dėvėti.
Nusišypsojau ir nuėjusi į vonią persirengiau. Grįžau į kambarį ir atsiguliau prie Louis. Jis užklojo mane. Priglaudžiau galvą prie jo krūtinės.
-Ar tie vyrai žino kas tu esi?
Louis palinksėjo.
-Pakalbėsim apie tai rytoj. Dabar tenoriu atsipalaiduoti ir užsimiršti, gerai?
Palinksėjau. Užsimerkiau. Aiktelėjau staigiai jam sujudėjus. Jis pusiau užgulė mane. Jo veidas buvo virš manojo. Pajutau, kaip medžiaga, tikriausiai jo apatinių, prisilietė prie mano klubo. Mano kvėpavimas sekundei sustojo, po to pradėjau giliai kvėpuoti. Pasidarė aišku, ne tik dėl jausmų jam. Aš aštoniolikmetė ir esu skaisti. Aštoniolika metų laukiau tinkamo vaikino. Ir, atrodo, galiausiai sulaukiau.

Killer ;; l.t.Where stories live. Discover now