Stepbrother

37 Dalis

Atsikėlusi ryte skaniai pasirąžiau ir išlipau iš lovos. Užsitempiau juodus džinsus ir apsivilkau rožinę palaidinę. Man buvo nusispjaut į mokyklinę uniformą. Ji man galiojo tik per šventes. Kelis kartus šepečiu perbraukiau per savo rudus plaukus ir susisukau dailų kuodą. Pažvelgusi į veidrodį, priešais save išvydau nuostabia nuotaika švytinčią merginą. Pamiršau, kada paskutinį kartą mačiau save su tokia didele šypseną. Tuo labiau ryte.

Praeidama pro Zayn kambarį, kelis kartus pabeldžiau į duris ir paraginau jį keltis. Išgirdau tik tylų „neeee...".

Pasiekusi virtuvę, sutepiau kelis sumuštinius sau ir Zayn, užviriau arbatos ir nieko nelaukdama pradėjau pusryčiauti.

Netrukus į virtuvę sunkiai atėjo Zayn. Jo plaukai buvo susivėlę, akys traiškanotos, veidas užtinęs, tačiau jis vis tiek buvo gražus.

-Labas rytas,- pasisveikinau ir nusišypsojau.

-Aha,- trumpai numykė jis.

-Važiuosim į mokyklą kartu?

-Turiu reikalų,- vis dar paniuręs subambėjo sau po nosimi Zayn ir iš nedidelės sekcijos, kuriose stovėjo tėčio brangaus alkoholio kolekcija, išsitraukė brendžio. Apžiūrėjęs butelį, jį atkimšo ir prisipylęs tiek, jog apsėmė stiklinės dugną, vienu judesiu užsivertė ir viską išgėrė.

-Ką tu darai?- paklausiau, tačiau atsakymo nesulaukiau.

Zayn atsisėdo ant kedės, alkūnėmis pasirėmė į stalą ir susiėmė už galvos.

-Iš kur čia tas supuvusios mėsos kvapas?- kimiu balsu paklausė jis.

-Jis nuo tavęs,- paaiškinau.

Vaikinas pauostė savo marškinių rankovę ir susiraukė.

Taip, jis vis dar vilkėjo tuo pačiu tėčio kostiumu, kurį buvau jam davusi.

Vyliausi, kad Zayn atsimins bent kelias akimirkas iš vakar. Jei ne- aš paskutinė kvaiša.

Kol dar mano akyse nesuspindėjo ašaros, nusprendžiau išeiti į mokyklą ankščiau, kad tik Zayn nepamatytų kokia esu silpna. Bet tikriausiai jam net nerūpi.

Užsidėjau ploną rudeninį paltuką, pasiėmiau kuprinę ir išėjau. Vos tik įžengiau į taip gerai pažįstamą paplūdimio kelią (Beach road), mano ausis persmelkė jūros bangos, kurios tąkart buvo kaip niekad stiprios. Dievinau jūrą ir vis dar maniau, kad tai vienas nuostabiausių dalykų mano gyvenvietėje, tačiau kažkodėl ji nebetraukė manęs taip, kaip ankščiau. Galbūt dėl viso to kalti prisiminimai. Galbūt dabar neberandu prasmės ten būti viena... Gal per daug skaudu...

Lėtai vilkdama kojas ir mastydama apie gyvenimą, nupėdinau iki karališkosios gatvės (The Royal st.), kuri man reiškė daugiau nei pavadinimą. Joje galėjai pamatyti tą nuostabų raudonų plytų namą, kuris man visada atrodė pats keisčiausias namas visame rajone. Jis buvo savaip gražus, nes tai buvo Džeikobo namas. Dažnai pas jį vaikščiodavau, tačiau tąkart aš neskubėjau kuo greičiau jo pamatyti. Tada tiesiog stovėjau ir iš tolo žvelgiau į didelius langus, tikėdamasi jį pamatyti. Žvelgiau į jo namą taip, lyg manydama, kad jis išeis, pamojuos man, nusišypsos ir smarkiai apkabins. Tada mes vėl būsime geriausi draugai. Tačiau, kad ir kaip būčiau to norėjusi, ne viskas buvo taip lengva.

Staiga suskambėjo mano telefono signalas, pranešantis apie naują žinutę.

Atsidariau ją ir perskaičiau:

„Sara: Na ką, eilinį kartą susimovei, kale. Zayn nėra tavo vaikinas ir niekada nebus! Įsimink tai visam gyvenimui."