Over/Over 2/Over 3 (Viename albume) | Zayn Malik (Lietuviška fanfic)

8.

Ch.8
Scharlet pov.

-Nes kitaip pasigailėsi. Ji mano, supratai?! - atsisukau į Zayn išsprogdindama akis. Nejaugi jis tikrai pasakė jog esu jo? O gal taip pasakė tik dėl to,kad apsaugotų nuo Harry? Dieve, padėk, kas čia vyksta.?!
Harry priėjo prie jo ir į veidą sušnabždėjo:
-Dar pažiūrėsim.
Tada atsisuko į mane ir paėmęs mano ranką išsitempė iš kambario. Prieš pat man išeinant, pamačiau kaip Zayn pasiėmė stalinę lempą ir metė ją į sieną. Kas čia darosi?

Zayn pov.

Vos išgirdau tuos Harry žodžius, man sukilo noras jį nudėti. Net pats nežinau kodėl, bet kažkokia trauka link Scharlet mane verčia elgtis taip, kaip seniau nebūčiau pasielgęs. Harry man metė išukį, o tai nereiškia nieko gero.
Vos jis ją išsitempė, čiupau savo lempą nuo stalo ir iš visų jėgų mečiau ją į sieną. Negaliu pakęsti to, jog jis mano ,kad gali turėti bet kurią. Negaliu. Noriu jos šalia savęs. Savęs, ne jo.
Kai po pusvalandžio buvau visiškai nusiraminęs, išėjau iš savo kambario ir patraukiau link Scharlet miegamajo. Ačiū dievui, šį kartą manęs niekas nesustabdė.
Vos įėjau, pamačiau, kad ji miega.
Nusišypsojau kai supratau, kaip mielai ir nekaltai ji atrodo. Dabar negaliu sau atleisti už tai, jog palikau ją vieną tame užmiestį. Gailiuosi, bet tada negalvojau. Man niekaip nedaėjo kodėl ji pašovė Lolą, taigi ji nieko mums nedarė. Ji tikriausiai tik norėjo su manimi vėl pasimylėti, nes šiame reikale esu profas.
Po kelių minučių jos stebėjimo, pamačiau ,kad jos pečiai juda. Įsiklausiau ir supratau jog ji kūkčioja. Nenene, tik prašau, neverk.
Deja, mano maldavimų niekas neišklausė. Ji pradėjo tyliai verkti.
Prikandau lūpą ir apsisukęs jau norėjau išeiti, bet tiesiog negalėjau. Širdis sakė eiti , atsigulti šalia jos ir paguosti.Tad taip ir padariau.
Vos paliečiau jos petį, ji smarkiau sujudėjo ir sustingo.
Atsiguliau šalia ir toliau klausydamas savo širdies, rankomis apsikabinau jos kūną. Po kelių akimirkų tokio gulėjimo ji sujudėjo ir apsisuko.
-Kodėl taip darai? - sumurmėjo nusivalydama ašaras.
-Nes noriu. Nežinau kodėl, bet aš tiesiog noriu tau padėti.
Ji tik nusišypsojo ir delnu prilietė mano žandą. Kažkokią elektra perėjo mano kūną. Norėjau daugiau. Norėjau pajusti jos daugiau.
Tad pasilenkiau ir vis dar būdamas užsimerkęs, ją pabučiavau.

(Sapno pabaiga)

Staigiai atsisėdau,vis dar kvėpuodamas greičiau, nei įpratstai. Kas per šūdas čia buvo? Kodėl aš tai sapnavau? Ir ką tai reiškia?
Turbūt tai dėl alkoholio, kurį išgėriau po to kai Harry išsitempė Scharlet. Uh...
Atsistojau ir priėjęs prie sudaužytos lempos, ją pakėliau. Apžiūrėjau ir supratęs, kad jos nebesutaisysi, išsinešiau su savimi iš kabineto.
Patraukiau link galinio išėjimo. Užsimerkiau eidamas pro Scharlet kambarį, nes kovojau su noru užeiti. Aš tikrai ne toks, kaip šiandien sapnavau. Beto, kodėl turėčiau taip elgtis? Ji man nei patinka, nei kas.
Praėjęs jos kambarį sulėtinau greitį ir kai jau buvau netoli išėjimo durų, pamačiau jog vienos iš šokėjų kambario durys praviros. Ir iš ten aišku girdėjosi aimanos.
Tyliai nusijuokiau ir jau žadėjau praeiti, bet staiga išgirdau pažįstamą balsą. Harry.
Suspaudžiau kumščius. Nejaugi tas asilas nori Scharet, bet dulkinasi su kita? Tu rimtai?
Negalėjau susivaldyti, tad numečiau tą lempą kažkur į šoną ir spyręs į duris pro jas įėjau.
-Šaunuolis Harry, tu tikrai dėl jos stengiesi, - nusijuokiau. Jie greitai atsitraukė vienas nuo kito.
-Zayn, Zayn... - papurtė galvą Harry ir nekreipdamas dėmesio į faktą jog jis nuogas, išlipo iš lovos bei priėjo arčiau .-Klausykis... Kas čia vadas? Tu ar aš?
Jau norėjau iškošti jog tai greit būsiu aš, bet tada prisiminiau savo užduotį. Savo tikslą, kodėl čia esu. Norėjau pasakyti jog tai aš, sušiktai norėjau, bet negalėjau.
-Tu.. - sumurmėjau nuleisdamas galvą. Man taip pat buvo sunku nusileisti, nes nesu vienas iš tų avinų. Esu tas kuris puola, o ne bėga.
-Tada prašau, nesikišk man po kojom, nes būsi sutryptas, - sugriežė savo dantimis ir aš nebegalėjau. Iškėliau ranką, bet kai ji buvo šalia Harry veido sustojau. Negaliu to padaryti.
Tai supratęs, apsisukau ir išskubėjau. Norėjau nuvažiuoti kur nors toli. Ten kur galėčiau pamiršti visas bėdas. Ten kur galėčiau atsipalaiduoti ir apie nieką daugiau negalvoti. Noriu pasijusti laisvai, ne taip kaip dabar, lyg uždarytas paukštis.
Apsisukau ir spjovęs ant tos sudaužytos lempos patraukiau link išėjimo. Eidamas sutikau keletą šokėjų, bet jos turbūt pamatė jog esu piktas, tad nieko nesakė. Kai jau norėjau išeiti pro koridorio duris, į kažką įpuoliau. Jau buvau pasiruošęs tą kažką apšaukti, bet susilaikiau kai pamačiau, jog tai Scharlet.
Nežinau kas tada man užėjo, bet aš pasiėmiau ją už rankos ir pradėjau temptis iš klubo. Man sušvietė mintis ,jog su ja bus geriau. Nežinau kas, galbūt atsipalaiduoti nuo visko.
-Kas tau?! - sušuko bandydama ištraukti savo ranką, bet aš ją tik dar stipriau suspaudžiau. - Man skauda!
Sustojau ir apsisukęs paleidau jos ranką. Nenorėjau, kad jai skaudėtų, tikrai nenorėjau, turbūt esu per daug piktas ,tad negaliu kontroliuoti savo pykčio.
-Ell... Prašau, važiuojam su manim... - paprašiau jos sunkiai kvėpuodamas.
-Kam? Kad vėl galėtum palikti?! - stovėjo ir trynė su kita ranka savo riešą. Šūdas, tikriausiai stipriai ją užgavau, jog šitaip pyksta.
-Taip nebus, prašau tavęs, eime.
Ji kelias sekundes tiesiog žiūrėjo man į akis, kol galiausiai giliai atsiduso ir palinkčiojo. Nusišypsojau ir pribėgęs prie mašinos, atidariau jai dureles. Tada susiraukiau supratęs ką padariau. Dieve, kas su manim daros?

Elle (Scharlet) pov.
Visą kelią tylėjau, nors Zayn mane ir kalbino. Nekalbėjau ne dėl to, kad pykau ar kažkas panašaus, tiesiog nesupratau jo. Vieną minutę jis piktas kaip nežinau kas, o kitą jau meilikaujantis vaikinas. Man tokius sunku suprasti.
-Kur važiuojam? - paklausiau.
-Į gražią vietą, - nusišypsojo jis trumpam atitraukdamas akis nuo kelio ir pažvelgdamas į mane. - Tu graži.
-Nejuokink, - nusijuokiau. Keista, atrodo seniai nesijuokiau.
-Nejuokauju. Ir tavo juokas gražus, - toliau meilikavo.
-Baik, - tariau rankomis užsidengdama raudonuojantį veidą.
-Aš rimtai, - girdėjau kaip jis sukrizeno.
-Netikiu.
-Prisiekiu.
-Vistiek netikiu.
-Geriau jau tikėk, - sušnabždėjo.
Greitai atitraukiau rankas nuo veido ir pažvelgiau į jį, tikėdamasi pamatyti jo piktą veidą, bet jis tebuvo toks pat linksmas kaip ir prieš tai.
-Ką tai tūrėtų reikšti? - paklausiau.
Jis tik nusijuokė.
-Ne, rimtai, Zayn, sakyk, - suzyziau. Jis tik iškišo liežuvį ir toliau vairavo.
Netikrai susiraukiau ir susidėjusi rankas ant krutinės nusisukau į langą.
-Nejaugi dabar pyksti? - rimčiau paklausė.
-Mh. - numykiau.
Jis tik atsiduso, o tada mašina sustojo. Apsižvalgiau ir pamačiau, kad esame prie kažkokių krumynų.
-Ką tu darai? - paklausiau Zayn, kai jis lipo iš mašinos.
-Paaiškinsiu ką turėjau omeny pasakydamas „geriau jau tikėk", - nusišypsojo ir apėjęs mašiną atidarė mano dureles.
-Ėjj, Zayn, taigi nežadi manęs įmesti į krumynus? - išsigandusi jo paklausiau, kai tuo tarpu ir paėmė mane į nuotakos pozą ir išėmė iš mašinos.
-Įsiklausyk, durnele, - pavartė akis.
Jau norėjau šaukti, bet išgirdau tą švelnų garsą. Jūros ošimas.
Nusišypsojau ir tik tada supratau, kas esu nešama Zayn. Pala... Zayn? Jis mane ką?
-Zayn, paleisk, - tariau, bet jis nekreipė dėmesio ir toliau ėjo kažkokiu takeliu. - Zaynnn... - suzyziau.
-Scharlettt... - atkartojo mane ir nusijuokė.
-Aš rimtai, - pavarčiau akis.
-Aš irgi.
Tada atsidusau ir nutilusi užsimerkiau. Atsimerkiau tik tada, kai jūros ošimas tapo garsesnis ir pamačiau, jog esame jau netoli kranto.
-Ne, Zayn, rimtai, paleisk, - pakartojau savo žodžius. Jis tik toliau mane nešė į jūrą. - Zayn!- sušukau kai jis įbrido į vandenį. - Nenene, tik prašau, nedaryk to! Prašau!
-Pati prisiprašei, - nusijuokė ir pradėjo eiti gilyn.
Kai mano kojos pasiekė vandenį pradėjau klykti ir spardytis kaip galima stipriau. Zayn tik juokėsi.
-Prašau.. Padarysiu bet ką, - suzyziau iškeldama kojas aukštyn.
-Tada pripažink, jog esi graži, - tarė. Jis rimtai? Tą jis ir turėjo omenį, sakydamas, jog geriau jau patikėčiau tuom? Nejaugi jis nori mane priversti pripažinti šitokią nesamonę?
-Ne jau ne. - prunkštelėjau.
-Tada eime, - tarė ir pradėjo eiti dar gilyn. Suklykiau kai užpakaliuku pasiekiau vandenį. - Nepripažinsi? - dar kartą paklausė.
-Ne!- suklykiau vėleik. Jis vis nesustojo eiti gilyn į tą ledinį vandenį. Jau buvau apsemta iki liemens.
-Nori būti paleista, kaip matau? - nusijuokė Zayn.
-Nenenenenene! - šaukiau.
-Tada pripažink.
-Ne.
-Taip.
-Ne!
-O taip, - nusijuokė.
-Uhhhhhh...- suzyziau. - Gerai jau gerai, tik prašau, nešk mane lauk iš čia!
-Tai tu graži? - nusišypsojo prikąsdamas savo lūpą.
-Taip, o dabar nešk savo subinę atgal į krantą!
-Gerai, - pakilnojo pečiais ir atleido savo rankas. Tada mano kūną apsėmė ledinis šaltis.
-Tu, debile!- pradėjau šaukti nesavu balsu, kai išlindau ir pamačiau jį besijuokiantį.
-Aš, - toliau juokėsi.
-Durne, - sudrebėjau ir pradėdama eiti atgal jį aptaškiau. Jis sustingo ir pakėlęs savo antakius pažvelgė man tiesiai į akis.
-Ak tu šitaip? - paklausė.
Aš tik nusijuokiau ir nieko nelaukdama pradėjau bėgti link kranto. Aišku buvo sunku su tais gal kokią toną sveriančiais rūbais ir skaudančiu šonu, bet kažkaip pabėgau. Bent jau taip maniau, kol nebuvau pargriauta prie pat kranto. Vandens ten buvo pakankamai, tad vėl buvau apsemta visa.
-Paleisk, nuu, - suzyziau.
-Nea, - garsiai nusijuokė Zayn ir paėmęs mane už pečių apsuko.
Nusišypsojau ir pažvelgiau į jo tamsias akis, kurios nuo saulės dabar buvo šviesesnės nei yprastai. Jis taip pat šypsojosi.
-Paleisk, maldauju tavęs, - tyliai sušnabždėjau.
Jis sukrizeno ir šiek tiek pasienkęs į priekį atsiduso.
-Tik po šito.