Love you... [BAIGTA]

Palikta miške

Kai jau buvo viskas suruošta visi susėdome į mašiną ir pajudėjome iš vietos. Visą kelionę tylėjome. Mama atrodo vos tramdė ašaras. Nesuprantu kas jai pasidarė. Paprastai kai vėl aplankydavo kokia bloga naujiena ji tik atsidūsdavo. Atrodo šįkart kažkas labai rimto.

Po kokių gerų 4 valandų kelio sustojome prie tankaus miško. Išlipę susirinkome visus daiktus ir patraukėm miško link.

-Štai, imk maisto krepšį. Ten įdėjau ir pledą,- vos nekukčoiojo mama.- Ir eik pirma, kad... Nepasimestum...

-Geraaii,- nutęsiau ir keistai pažiūrėjau į motiną.

Apsisukau ir pamojau ranka tėvams, kad galime eiti. Ėjau gilyn į mišką. Pasimėgaudama klausiausi įvairių paukščių čiulbesių, apžiūrinėjau kelyje pasitaikiusius augalus bei gėles. Pasinėriau į stebuklingą miško atmosferą. Atrodo geriau būti negali. Užsimerkiau. Ir tik tada pastebėjau, kad už savo nugaros nebegirdžiu žingsnių. Greitai apsisukau. Tėvų nebuvo. Negali būti. Numečiau krepšį ir pradėjau bėgti atgal. Blaškiausi po visą mišką, tačiau jų neradau. Ne, aš nepasiklydau, viskas bus gerai jie mane suras arba aš juos. Sunėriau rankas į galvą ir pažvelgiau žemyn. Žemėje buvo išspausti batų pėdsakai. Pradėjau eiti pagal juos. Ėjau vis greičiau ir greičiau kol galiausiai pradėjau bėgti kaip vilko vejama. Net nepastebėjau kaip atsidūriau gatvėje. Apsižvalgiusi neradau nei tėvų, nei kieno nors kito mašinos. O, švenčiausiasis, to negali būti. Jie negalėjo manę palikti. Ne to negali būti!!!

Staiga iš niekur pasirodė mašina, kuri lėkė tiesiai į mane. Aš stovėjau kaip prišalus prie žemės. Nejudėjau ir su išgąsčiu stebėjau ją artėjant link manęs. Ji jau buvo visai arti. Tik staiga... Tamsa...

.

LOUIS

Sėdėjau prie vairo ir laukiau kol ji pabus. Gerai, kad spėjau sustabdyti mašiną iki pasiekiant merginą, tačiau ji nualpo vos man sustojus prie pat jos. 

Tai gi dabar ji ramiai miegojo ant galinės sėdynės. Žinau, kad vėluoju grįžti namo, bet pirmiausia turiu išsiaiškinti ką ši mergina vidury dienos daro pačiame atokiausiame Bekfildo kampelyje.

Begalvodamas visus įmanomus variantus išgirdau kaip mašinos gale kažkas pasimuistė. Atsisukau į merginą. Ji susiraukė, pasitrynė galvą ir vargiai atsisėdo. Atrodė tikrai apdujus. Staiga ji nukreipė akis į mano pusę ir jas išplėtė su didžiuliu siaubu. Pradėjo blaškytis po visą mašinos galą bei bandė išlaušti dureles.

-Nusiramink. Tu saugi, aš ne koks žudikas, kad manę reikėtų bijoti.

Ji liovėsi blaškiusi:

-Bet... Maniau, kad aš miriau per avariją.

-Ji neįvyko. Spėjau sustabdyti automobilį, o tu tiesiog apalpai,- paaiškinau jai padėtį.

-Aišku,- mergina atsiduso ir atsiremė į atlošą lyg viską apgalvodama.

-Tai koks tavo vardas?

-Ką? Ar mano?- šiek tiek sutriko.

-Taip,- nusijuokiau.

Po trumpos pauzės gavau atsakymą:

-Krisė.

KAROLINA

-Taip,- nusijuokė vaikinas, kuris vos manęs nepartrenkė.

Ar man sakyti savo tikrą vardą? Ar galiu jam viską papasakoti? Bet svarbiausia ar galiu juo pasitikėti? Gal geriau nereikia. Visų pirmą aš jo nepažystu, o visų antrą jis galėjo mane apgauti. Dar plius jis manęs vos nepartrenkė.

-Krisė,- nusprendžiau jam tiesios nesakyti.

-Gražus vardas,- palinkčiojio galvą.- Tai kokie vėjai atpūtė į tokią atokią vietą?

-Na aš...- ką čią pasakyti jam?- Neprisimenu... Tik man rodos pamenu, kad... Mm bėgau miške ir tada įpuoliau į gatvę.

-Tai neprisimeni nei ko čia atvažiavai nei su kuo?- nusivylęs paurtė galvą.

-Taip.

-Ką man su tavimi daryti?

Jis nusisuko, tiesiai atsisėdo ant savo kėdės ir manau galvojo. Iš tiesų ką man dabar daryti? Neturiu kur eiti.

-Jeigu tu nieko neatsimeni, turiu omeny tavo namus ir giminaičius, gali apsistoti pas mane. Mano tėvai tikrai neprieštaraus.

Man ką tik pasiūlė mano išsigelbėjimą. Bet ar jis tikrai sako tiesą? Baik, Karolina, juk pati žinai, kad šiuo metu kito varianto nėra.

-Tai kaip?

-Sutinku,- nusišypsojau.

-Nesakei savo vardo,- pažvelgiau į vairuotoją.

-Louis.