Love you... [BAIGTA]

Kivirčas

Kai mūsų nosys vos lietėsi jau maniau, kad Louis mane pabučiuos, tačiau staiga jis atsitokėjo ir pažvelgė į priekį. Prieš mus cypdamas dideliu greičiu lėkė mėlinas Vabalas. Louis staigiai pasuko vairą ir...

Ir mes įvažiavome tiesiai į griovį.
-Velnias,- iš vaikino lūpų pasigirdo keiksmažodis.
Jis pradėjo raustis kišenėje kol iš jos išsitraukė telefoną. Greitai kažką sumaigęs paskambino pagalbos. Baigęs kalbėti atsisuko.
-Mūsų atvažiuos už maždaug penkių miničių arba mažiau,- Louis įsidėjo telefoną ir pažvelgė į mane.- Tai kur mes baigėm?- sukikeno ir palinkęs arčiau priglaudė savo lūpas prie manųjų. Tačiau netrukus nei dviem sekundėm pasigirdo sustojančio automobilio garsai ir po akimirkos prie mūsų lango stovėjo ūsuotas vyras. Mes išlipome laukan. Louis šnekėjosi su nepažįstamuoju, o aš juos stebėjau.

-Ką tu sau galvojai? Galėjai sužeisti Krise ir save! Egzaminus išlaikei, testą yaip pat! Tuomet kodėl nebuvai budrus kelyje?! Nors geriau pagalvojus žinau kas čia vyko. Tu girtas!- suriko vaikino motina, kuri jau visai nesivaldė.
-Mama, mama, ramiau. Aš nieko negėriau, Kris gali tai patvirtinti.
Ponia T atsisuko į mane tiriamai klausiamu žvilgsniu ir nepatraukė jo tol kol neprabilau:
-Mes užsisakėme apelsinų sulčių,- gūžtelėjau pečiais.
Moteris dar įtariai pavėpsojo, o tada sunkiai atsiduso:
-Žiūrėk tu man, Louis,- pagrąsė motina pirštu tada klestelėjo kėdėn.
Mes susiruošėme eiti link laiptų kai Saros balsas mus sustabdė:
-Ir, Louis?
-Mhm,- numykė šis.
-Savaitė be mašinos.
Vaikino išraiškai kaip mat pasikeitė bei išbalo.
-Bet, mam...
-Jokių, bet!- nutraukė Sara ir dingo už virtuvės durų.
-Negali būti,- suvapėjo be žado jis.
Staiga atsitokėjau ir suvokiau, kad laikas atsprašyti juk gi aš išbalškiau jo dėmesį, tad lieku kalta.
-Klausyk, Louis, tai buvo mano kaltė atleisk.
-Ne, Kris, tai tikrai ne tavo kaltė. Nereikėjo bandyti tavęs pabučiuoti.
Gal tai nuskambėjo paprastai, tačiau šie žodžiai man buvo tarsi didžiulis smūgis į veidą. Jis gailėjosi to, kad norėjo mane pabučiuoti ar to, kad bandydamas tai padaryti neteko mašinos savaitei? Jei dėl bučinio tuomet kodėl jis tai padarė įvažiavus į griovį? Uch, šiuo metu mano galvoje tikra maišalynė, mąstyti beveik neišeina.
Sunkiai atsidusau ir pakėliau galvą į Louis:
-Aš tau nesakiau visos tiesos,- drebančiu balsu pripažinau.
-Ką? Kaip tai?- sutriko šis.
-Kai mane radai aš nesakiau tau visos tiesos. Eime į Mirandos kambarį, nenoriu, kad kas nors mus girdėtų- nuleidau galvą.

Papasakojau jam viską. Kiekvieną smulkmeną, kiekvieną dalelę. Ir kogero dangaus mėlynės akių savininkas buvo priblokštas, nes visą tą laiką tylėjo.
-Suprantu, kad pasielgiau kvailai bei savanaudiškai tau to nepasakydama iš karto, tačiau aš buvau išsigandusi ir vos galėjau atgauti kvapą. Bet kai jau ketinau viską iškloti radau tai kas dar labiau sustiprino mano išgastį.
Iš po lovos čiužinio ištraukiau suglamžytą laikraštį ir padaviau jį vaikinui. Jis susiraukė ir pradėjo skaityti balsu:
-Merblocų šeima pasižyminti daugiausiai skolų turinti visame rajone prarado ne tik daugybę daigtų, bet net ir dukrą Karoliną Merbloc. O jos motina Gema Merbloc neištvėrusi šio įvykio pasikorė namo svetainėje. Džonas Merblocas teigia jog nieko nežino nei apie žmonos mirtį, nei apie dukros dingimą, tačiau paklausus kodėl nepradėjo paieškos jis pasakė, kad apie tai kalbėt nenori ir uždarė namo duris prieš pat žurnalistų nosis.
Louis pabaigus skaityti mano akys blizgėjo nuo ašarų. Tai girdėti buvo toks pat jausmas tarsi pjaustytis peiliu rankas. Jausmas kai žinai, kad tavo tėvai tavęs nemylėjo tiesiog graužė iš vidaus. Ir klausytis to antrą kartą buvo tikra kančia. Nenorėjau prieš vaikiną pulti į ašaras, tačiau manau, kad jis jas jau pastebėjo. Galiausiai jis pakilo nuo lovos ir priėjęs mane stipriai apkabino.
-Krise, tai yra, Karolina, visiškai nepykstu jog man to nepasakei anksčiau. Normalaus žmogaus reakcija ir turėjo tokia būti.
-Bet kaip man išsrėbti visą šitą košę? Tiek visiems primelavau, pasinaudojau, o gal būt man tiesiog reikėjo likti ir supūti tam miške juk vienaip ar kitaip aš niekam nereikalinga,- kukčiojau.
Vaikinas pakėlė mano smakrą pirštu ir sušnibždėjo:
-Tu reikalinga man.
Mūsų veidus skyrė vos keli centimetrai. Paskendusi tose nepaprastose akyse jaučiau jo tankų kvėpavimą man į nosį. Nebeišlaikius apsivyjau jo kaklą rankomis ir įsisiurbiau į lūpas. Bučinys buvo tiesiog svaiginanti, atrodė, kad visas pasaulis sukosi aplink mane, bet vienintelis taškas, kurį mačiau kaip žiburį tamsioje naktyje buvo Louis. Pritūkus oro atsitraukėme, net krūtinės kilnojosi. Norėjau daugiau ir daugiau nes, tai tapo man tarsi narkotikas, bet susilaikiau. Nereikia iš karto visko sugadinti.
-Mes ką nors sugalvosim,- šyptelėjo.
Atsakiau šypsena, o tada linktelėjau.