Love you... [BAIGTA]

Sandėris

Sedėjome su Gabi jos kambarį and dviejų pripučiamų fotelių. Šalia mūsų satovėjo nedidelis staliukas ant, kurio stovėjo viena raudona stiklinė ir keli pustuščiai guminukų pakeliai. Laikrodis rodė penkias minutes po vidurnakčio. Pasiekiau stiklinę ir šiek tiek gurgštelėjau.

-Tiesa ar drąsa?- paklausiau jau girtos draugės.

-Tiesa,- žagtelėjo ši.

Nusišypsojau pasalūniška šypsena.

-Kas sieja tave ir Harry?

-Ak, Harry?- ji pradėjo juoktis.- Tas kiaulė pakvietė mane į pasimatyma.

Susiraukiau dėl jos tokių žodžių.

-Kiaulė?

-Matai yra toks reikalas,- ji vėl žagtelėjo ir sunkiai visu kūnu pasislinko į mano pusę.-Jis jau buvo mane pakvietęs, tačiau susitikimas buvo nelabai vykęs.

-Pala, pala aš jau nebesusigaudau,-papurčiau galvą.-Tai Haz jau antrą kartą tave kviečia?

-Kaip ir jo, bet aš protingesnė ir pasi, pasimo, pasi,- Gabi balsas vidury žodžio pradėjo striginėti, o akys sublizgo nuo ašarų.

Pakilau nuo savo fotelio ir prisėdus šalia draugės, apkabinau.

-Gabi, kas buvo su tuo pasimatimu?

-Na.. Tai nesvarbu,- ji greitai atbula ranka nusivalė ašaras ir nusišypsojo.

-Svarbu.

-Na, gerai. Harry prieš keletą metų pakvietė mane susitikti parke. Jo šypsena ir akys,-ji svajingai šyptelėjo.-Visi žinojo, kad mažoji Gabrielė moksliukė įsimylėjusi mokyklos gražuolį, tą kart jis atrodė toks nuoširdus ir mielas. Žodžiu kai atvykau į mūsų sutartą vietą laukiau jo labai ilgai, tačiau jis taip ir nepasirodė. Kitą dieną atėjus į mokyklą sužinojau, kad visi jos mokyniai mano jog vakar beviltiškai maldavau Harry susitikti, o kai jis atsisakė aš vis tiek laukiau jo parke tikėdamasi, kad vis dėl to jis ateis. Nuo tada ir tapau patyčiu centru.

Baigus pasakojimą ji nuleido savo ašarotą veidą ir atremė į kelius.

-Gabi, atleisk man, kad sugrąžinau tokius blogus prisiminimus. Nei nemaniau, kad Harry toks šiknius,- suraukiau nosį.

-Aš irgi tada nemaniau, viskas gerai, Kris. Dabar jau tavo eilė.

Sugrįžau į savo fotelį. Šelmiška šypsena papuošė mano blankiai apšviestą veidą.

-Drąsa.

-Gerai, tuomet privalai prisipažinti kas iš tikrūjų vyko tam atrakcijonų parke,- šį kartą ir Gabi nusišypsojo.

-Apie ką tu?- sumišau.

-Nagi, visi mokykloje jau žino, kad Louis Tomlinson kartu su naujoke linksmai leido laiką atrakcijonuose, ak Merida tiesiog verda iš pykčio,- ji nusijuokė, bet man toli gražu nebuvo linksma.

.

Įlėkiau į mokyklos mergaičių tuoletą tikėdamasi nesutikti Meridos gražaus veidelio. Na, man pasisekė. Atsukau vandens čiaupą ir po juo pakišau rašale permirkusią ranką. Galiausiai kai nebeliko bent pusę to kas buvo ant jos, užsukau bėgantį vandenį. Staiga pasigirdo prasiveriančių durų garsas, o tada ir aukštakulnių kaukšėjimas.

-Krise, kaip gerai, kad tu čia,- nusijuokė Merida.

-Sveika, Merida,- nutaisiau netikrą šypseną ir pagaliau atsisukau.

Ji priėjo prie veidrodžių ir su šviesiai rožiniu blizgiu pradėjo tepliotis lūpas, o prie durų lyg du sargybiniai stovėjo jos kompanionės. Neramiai kvėpavau vis galvodama ar ji pradės apie tai šnekėti ar ne.

-Neatėjai kavos kai kviečiau.

-A, taip aš negalėjau, atleisk,- pasikasiau pakaušį.

Geltonplaukė staigiai atsigrežė ir metė svilinantį žvilgsnį.

-Ir kuo buvai tokia užimta,- sugriežė dantimis.

-Mokiausi,- netvirtai atsakiau.

Merida iš lėto pasitraukė nuo veidrodžių ir koją po kojos slinko link manęs. Galiausiai jai atsidūrus visai šalia manęs ji pasilenkė prie mano dešinės ausies ir lyg kokią paslaptį ketintų išduoti sušnibždėjo:

-Gali man nemeluoti tu suknista, kale. Negi tikrai manai, kad aš buka kaip bambukas ir pradedu bendrauti su žmonėmis apie juos nieko neišsiaiškinus?

Mergina vėl atsitiesė ir spraktelėjo prištais. Šalia jos staigiai pribėgo viena iš Meridos draugių ir iš savo rožinęs gucci rankinės ištraukė suglamžytą laikraštį, o tada ištiesė man prieš nosį.

Pamačius kas jame parašyta man užgniaužė kvapą. Išsižiojusi vėpsojau į laikraštį, kurį prieš kelias diena radau gatvėje. Laikraštį, kuriame aprašyta mano mamos mirtis ir taipogi mano dingimas.

-Mano salygos tokios: tu daugiau nebesiartini prie Louis, o aš niekam nieko nepasakoju. Lengva kaip du kart du,- ji nusijuokė ir grąžinusi laikraštį draugei pasuko link durų.-Tikiuosi esi sąžininga,- šuktelėjo jau einant pro duris.

-Aš irgi tikiuosi,- dar vis be žado sumurmėjau, tačiau Merida to jau nebeišgirdo.

______

Jau seniai supratau, kad nusivažiuou su šia istorija, bet naiviai galvojau, kad atsiras naujų skaitytojų. O istorija taip ir nesulaukė dėmesio tai užbaigsiu ją paskutinėm diem dalim (įskaitant ir šią), na ir jai bus noro - epilogu. Šiaip turėjau daugiau minčių. Norėjau plančiau parašyti apie Gabriele ir Harry bei Kariną ir jos santykius su Merida. Bet kaip ir minėjau, nebėra motivacijos ją rašyti.

______