MOONS (H.S.)

3 SKYRIUS. 7 DALIS

-Tavo širdis... Noriu jos,-sušnabždėjo.
Nesupratau jo žodžių, bet dabar nesukau dėl to galvos. Stebėjau jį ir laukiau tolimesnių jo veiksmų. Ar jis ruošiasi mane pabučiuoti?

-Ką darai, Hari?-klausiu žiūrėdama į jį.
-Nežinau,-atsiduso ir prisitraukęs suliejo mūsų lupas.

Nepasimetusi atsakau į bučinį ir bandau įvelti savo pirštus jam į garbanas, bet jis man neleidžia. Mano rankos įremtos į jo krūtinė, o jo uždėtos man aukščiau užpakalio. Aikteliu, kai jo liežuvis įsibrauna man į burną. Mėgaujuosi jo nuostabių skonių, kuris deja netrunka ilgai. Jis atsitraukia nuo mano lupų ir pasodina šalia savęs. Atrodo jis pasimetęs.
-Ar kažką blogai padariau?-sušnabždu.
-Taip. Dabar tylėk,-liepia.
Nusisuku nuo jo ir sumirksiu kelis kartus, kad nepravirkčiau. Jis mane pabučiuoja, o paskui atstumia. Nesuprantu jo. Galbūt, tai dėl to susitarimo? Kokia jo esmė, kad man nieko nesako? Suraukiau, kai pajaučiau vibruojant savo telefoną. Išsitraukiau jį ir atrakinus atsidusau. Atėjo žinute. Nuo tėčio.

___________________________

Siuntėjas: Tėtis

Kur esi? Aš nerimauju. Be to vakare apie septynias ateis Andrėja. Ji nekantrauja susipažinti.

___________________________

Gavėjas: Tėtis

Aš ir nekantrauju :) Jau grįžtu namo.

____________________________

Haris ir toliau ignoruoja mano būvima šalia savęs. Atsidususi pasižiūri pro langą ir neslepiu džiugos nuotaikos. Aš jau prie namų. Vairuotojas sustoja šalikėlėje ir man bandant atidaryti duris-jos užsirakina. Sutrikusi žvilgteliu, tai į Harį, tai į vairuotoją.
-Deqiun... Pamiršk kas nutiko šiandien. Tai klaida,-Haris prabilo lyg niekur nieko nebūtu įvykę.
-Tu šlykštus,-sumurmėjau ir atsirakinus durims, greitai išlipau.
Parbėgau namo ir vos tik įėjusi užuodžiau pyrago kvapą. Negali būti...

-Tėti?-įėjau į virtuvę pamatydama jį pjaustant morkas.-Ar tu gamini?
-Taip. Stebiesi?-nusijuokė.
-O taip,-nusijuokiau.-Reikia padėti?-paklausiau.
-Paruošk stalą. Noriu, kad būtu tobula,-šyptelėjo.-Parvežė Styles?

-Taip. Norėčiau sužinoti jūsų susitarimą, bet pasiliksiu tai kitai dienai,-šypteliu.
-Negaliu pasakyti tau, brangute. Patikėk manim, aš gailiuosi, jog tu įvelta į tai.
-Žinau,-suburbėjus išeinu iš virtuvės.
Išsitraukiu staltiesę ir nuėjusi į svetainę užtiesiu ant stalo. Nenoriu pyktis su tėčiu, bet esu pikta, kad jis man nieko nesako. Man nervina, kad turiu paklusti jų taisyklėms. Po velniais aš net nežinau kodėl turiu tai daryti. Jei jie bent paaiškintu, kas vyksta, galbūt aš nusiraminčiau.

Viskas jau paruošta. Andrėja pasirodys čia bet kuria minutę. Nemeluosiu, kad nesijaudinu. Jaučiuosi lyg pirmoke einanti pirmą kartą į mokyklą. Tėtis irgi nenustygsta vietoje. Keista jį tokį matyti, bet tuo pačiu esu ir laiminga. Nuskambėjus skambučiui susižvalgau su tėčiu ir pagal mudviejų susitarimą nueinu atidaryti durų. Už jų stovi graži šviesiais garbanotais plaukais moteris. Maždaug trisdešimt aštuonerių. Turi mėlynas akis, gražias rožines lupas ir liekna kūną. Ji vilki mėlyną, keliais centimetrais trumpesne virš kelių suknelę bei užsidėjusi juodus derančius batelius.
-Laba diena, jūs turbūt Andrėja, tiesa?-klausiu ir pasitraukusi iš kelių duotu leidimą įeiti.
-Taip, širdele. Tu esi Deqiun, taip?-nusišypsojo.
Palinksiu ir nusivedu ją į svetainę, kur tėtis uždega žvakes ant stalo.
-Tavo tėtis labai daug pasakojo apie tave. Esi labai graži, kokia ir apibūdino Edvardas.
Išraustu, kaip vėžys ir tyliai jai padėkoju. Tėtis atitraukia jai kėdė ir ji mandagiai palinksėjus atsisėda. Velniai griebtu ji tikra išauklėta ponia! Atsisėdusi priešais ją pasižiūriu į tėtį, kuris tiesiog varvina seile.
-Edvardas dažnai apie tave kalba,-šyptelį Andrėja.
-Jis mėgsta kalbėti,-tyliai sukrizenu ir moteris nusišypso.
Neužilgo ji pradeda pasakoti, koks tėtis buvo drovus kol ją užkalbino, o nieko nesakiau-tik juokiuosi. Ji graži, protinga ir nuoširdi moteris. Džiaugiuosi, kad tėtis ją sutiko. Atrodo ji padaro mano tėtį laimingą. Jis šypsosi. Net raudonuoja! Džiaugsmas mano akims vėl matyti tėti linksma, bei atsipalaidavusi.

-Ačiū už vakarienę. Buvo labai smagu ir skanu,-nusišypsojo Andrėja ir švelniai pabučiavo man į žandą bei pakštelėjo į tėčio lupas.
-Visada esate čia laukiama,-nusišypsojau.
Ji man maloniai šyptelėjo ir žvilgtelėjo į mano tėtį.
-Išlydėsiu tave,-prabilo jis ir davęs man žvilgsnį, jog tuoj grįš, išėjo su Andrėja į lauką.
Šyptelėjusi nuėjusi į svetainę ir nurinkau nuo stalo indus. Sukrovusi juos į indaplovę nusiploviau rankas ir išvargusi nuėjau į savo kambarį. Įjungusi šviesą numečiau telefoną ant lovos ir nuėjau į vonią. Puikiai praleidau laiką, bet ą moteris tikras energijos užtaisas.
Persirengusi į savo pižamą su mikimauzais pasitepiau veidą kremu. Mano akis spindėjo, o lupos buvo rausvos. Po velniais... Nejaugi sergu? Išsitraukusi iš stalčiaus prie veidrodžio termometrą įjungiau jį ir įsikišau po pažastimi. Nesijaučiu prastai, bet atsarga gėdos nedaro. Po kelių minučių termometrui supipsėjus išsitraukiau jį. Gražu...38,0 temperatūros. Atsidususi įdėjau termometrą atgal į stalčių išėjau iš kambario. Kambarys skendėjo tamsoje, nors galiu prisiekti, kad palikau kambaryje šviesą. Įkvėpiau gyliau oro, kad baimę suvaldyčiau ir mažais žingsniukais nuėjau prie šviesos jungtuko. Toks jausmas lyg mane kas stebėtu. Greitai įjungusi šviesą apsidairau. Tuščia, bet ant lovos nebėra mano telefono.
-Kas per šūdas?-nusikeikiau.
Pradėjau kuistis po kambarį, bet telefono lyg skradžiai žemei dingo.
-Tėti, nematei mano telefono?!-surėkiu, bet atsakymą gaunu neigiama.
Kad ir kur tas velnio prietaisas dabar, aš esu per daug išvargusi jo ieškoti. Jei rytoj ryte turėsiu temperatūros teks neiti į darbą. Tikiuosi manęs neatleis dėl to. Nenoriu prarasti jo.
Atsigulusi į lovą apsikamšau, bet tada žinoma turiu suvokti, jog neišjungiau šviesos. Suirzusi pakylu iš lovos ir išjungusi ta prakeiktą šviesą vėl susirangau šiltuose pataluose.

***

Pramerkiu akis. Esu apsupta tamsos. Atrodo dabar yra kažkur antra nakties. Noriu pajudėti, bet negaliu. Kažkas laiko mano rankas. Pajudinu galvą pamatydama garbanių. Harį. Jis žiūrėjo savo geltonomis akimis ir kažką murmėjo. Kažką ko negalėjau suprasti. Manau tai lotynų kalbą. Esu girdėjusi ją per anglų pamoką.
,,Hari, kas vyksta?'' Tyliai paklausiau, bet jis tik pašnairuoja į mane ir vėl kažką pradeda murmėti.
Bandau pajudėti, bet vis gi tai beviltiškos jėgos. Man norisi rėkti, nes jis elgiasi keistai. Pernelyg keistai. Sukaupusi visas jėgas pagaliau pajudinu rankas, bet garbanius jas suima labiau ir skaudžiau.
,,Aš noriu tavo širdies.'' Sumurma.

Neberandu žodžiu. Esu išsigandusi ir pasimetusi.
-Deqiun! Po velniais Deqiun kelkis!-išgirstu atkakliai šūkčiojant mano tėtį.

KOMENTUOJAME