Visi žinojo, kad mieste Haris pavojingiausias. Jo noras skriausti kitus yra didesnis, už bet kurio nors kito. Malonumas, kurį jis jaučia matydamas savo aukos skausmą, verčia jį pasijusti galingu. Žmonės apkalbinėjo jį, kūrė gandus versdami jį dar di...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
-Ne,-sušnabždėjau.-Aš noriu būti laisva,-mano balsas suvirpėjo ir visa tai nuskambėjo, kaip beviltiškas prašymas.
Tapau tokia emocionali pastaruoju metu, jog bijau, kad greitu metu neturėsiu iš ko verkti.
-Deqiun prašau. Sakyk kur esi. Tau dabar negerai būti vienai,-nustebau, kai jo balsas sušvelnėjo.
Norėjau jam pasakyti kur esu, bet žinau, kad jis tik bando mane papirkti švelnumu. Jam nerūpi, kad man blogai ar kad man skauda nuo jo elgesio. Jis rūpinasi tik savimi ir jei jis bandytu tai paneigti aš trenkčiau jam per veidą. Žinau, kad jis dviveidis ir melagis, todėl negaliu pasitikėti juo vien todėl, kad jis padaro kažką švelnaus. Jis jau ne karta mane apgavo savo melu ir nenormaliais kėslais.
-Ne. Nesakysiu. Tu tik ir lauki to, kad pasakyčiau tau, kur esu ir tu vėl galėtum mane įkalinti, bet to nebus. Iki Hari,-greitai padėjau ragelį.
Priglaudžiau telefoną sau prie krūtinės ir pakilau nuo žemės. Priėjau prie kriauklės ir pakėlusi akis pažiūrėjau į savo nuverktas akis. Aš žadėjau sau daugiau nebeverkti ir nepasiduoti jiems, bet esu per silpna tam. Nemaniau, kad yra mano tėvas yra toks savanaudis niekšas ir kad jis įtrauks mane į kažkokį susitarimą, kurio net negaliu sužinoti. Viskas taip suknista. Nusiploviau veidą ir pasitvarkiusi plaukus išėjau iš tualeto. Grįžau pas draugus ir atsisėdau vėl prie laužo. Jie visi juokėsi ir pasakojo nesenai įvykusius įvykius, kol tuo tarpu aš sėdėjau ir stebėjau juos. Visi staiga pažiūrėjo į mane ir aš supratau, kad jie nori išgirsti iš manęs ką nors. Jau norėjau žiotis, bet išgirdau vilko staugimą. Apsidairiau pažiūrėdama į dangų ir pamatydama, kad dabar pilnatis. Tikiuosi, kad melas yra apie vilkus, kurie per pilnatį dažnai puola žmones.
-O mėšlas,-nusikeikė Alek.
Denise ir Melan pradėjo gesinti ugnį, o aš tik bailiai dairiausi. Kai laužas buvo užgesintas aplink mūsų tvyrojo tamsa, kad tikrai neramino mūsų. Aplink girdėjosi krebždesiai ir visokie kitokie keisti garsai. Dariausi su Melan, kol prisiminiau, jog turiu žibintuvėlį ant raktų. Išsitraukiau jį iš kišenės ir pašviečiau į priekį pamatydama dvi geltonas vilko akis. Krūptelėjau ir greitai atsitraukiau užkliūdama už rasto bei parkrisdama. Girdėjau, kaip visi pradeda bėgti į namelį, o aš negalėjau pajudėti, nes tas vilkas buvo visai arti manęs. Mano širdis greitai plakė, o geltonos vilko akis virto žaliomis, lyg žmogaus akimis.
-Kudliau?-sušnabždėjau.
Jis staigiai ant manęs puolė ir tai buvo paskutinis mano matytas vaizdas prieš man atsijungiant.
GIRDŽIU APLINK SAVE balsus. Tai Haris ir tėtis. Bandau pramerkti akis, bet negaliu. Jaučiuosi išvargusi ir man norisi miego, bet negaliu užmigti. Turiu paklausyti ką jie šneka.
-Žadi ją laikyti čia tol, kol atvažiuos Lukas?-prabyla Haris.
-Taip. Negaliu rizikuoti. Jei ji pabėgo viena karta, gali pabėgti ir antrą kartą, tik šįkart pas savo mama. Lukas nori jos, o be to ji bus apsaugota visam gyvenimui,-atsidusta tėtis.
-O nemanai, kad turėtu ji spręsti su kuo jai būti?-Hario balse pasigirsta pyktis ir nors atrodo, kad jis nevaidina, aš vis tiek juo netikiu.
Nuo kada jam rūpi, kas man nutiks? Jis visada žiūri į mane, kaip į kliūtį, kurios jis negali atsikratyti. Tai skaudina, bet ko aš tikiuosi? Kad jis bus draugiškas man?
-Nemanau. Jai dar negimus visi žino kam ji bus. Aš ją myliu ir žinau, kad taip bus geriau jai. Lukas saugos ją nuo tų, kurie norės jai pakenkti, o tu žinai, kad jų pilna yra. Jie apsimeta paprastais žmonėmis, kad tik prie jos prilystu.
-Edvardai, ji tavo duktė, o elgiesi su ją kaip su preke, kuria tuoj parduosi. Jau pradedu gailėtis, kad sutikau jums padėti. Tai aš turiu stebėti ją liūdna ir skaudinti ją,-suurzgė.
Kas per velnias? Sunkiai pramerkiau akis ir vaizdui išryškėjus pamačiau jog esu kažkokiame rūsyje, o prie manęs stovi Haris ir tėtis. Jie greitai į mane atsisuko nustodami kalbėtis. Kaip aš iš vis čia atsiradau? Pamenu, jog ant manęs puolė vilkas ir daugiau nieko. Ne jau ir vėl sapnavau?
Kaip manote ar Deqiun sapnavo? Ir kodėl jos tėtis vis kalba apie tą Luką? Komentuojame!
