-Bėk,-paliepė.
Sunkiai pakilusi nuo žemės paskutinį kartą pažvelgiau į jį ir pradėjau greitai lipti laiptais. Girdėjau, kaip jis surėkė, o tada visiška tyla. Greitai pribėgau prie durų ir jas atidariusi išlėkiau į lauką, kuris buvo apšviestas tik pilnaties šviesa. Nubėgau prie vartų, bet jie buvo užrakinti. Žinoma, pabėgsiu mat. Pajudinau vartus, bet tai buvo beviltišką. Hari vesdavo kodą, bet nesu įsitikinusi ar gerai jį atsimenu.
-5568,-suspaudžiau mygtukus ir mano nuostabai vartai atsidarė.
Išgirdau vilko staugimą, kas mane labai išgąsdino todėl prasmukusi pro vartų tarpą išlėkiau į gatvę, kurioje nebuvo nei vieno žmogaus. Bėgau man nežinoma kryptimi, bet tai nekėlė man didesnės baimės nei tai kas nutiko Hario namuose. Mintyse kirba mintis, kad Hari nėra žmogus, jis vilkolakis, bet tokie dalykai neegzistuoja. Noriu dabar manyti, kad aš sapnuoju ir tai netikra.
Sustojau bėgus ir apsidairiau suprasdama, kad pakliuvau į dar didesnę bėda, nei buvo pirmiau. Aš vidurį miško, kur pilna visokių nesąmonių. Apsikabinus save lėtai apsidairiau ir bandžiau susigaudyti iš kokios pusės esu atėjusi. Aplink mane pradėjo traškėti nukritusios šakos. Prisispaudžiau prie medžio tyliai pravirkdama. Kas čia vyksta? Dairiausi visiškoje tamsoje ieškodama nors kokios sau pagalbos, bet pamačiau tik dvi geltonas akis mirguliuojančias visai netoli manęs. Man nespėjus sureaguoti buvau pergriauta ant žemės. Smarkiai susitrenkus galvą nebemačiau kas tai padarė, bet pajautusi skausmą ties dešinę ranką supratau, kad tikrai pakliuvau į bėda.
Trumpa dalis prieš 6 skyrių! Skaitykime tai, kaip epilogą :D KOMENTUOJAME!
P.S Ryt gausite naują :)
5i
YOU ARE READING
MOONS (H.S.)
FanfictionVisi žinojo, kad mieste Haris pavojingiausias. Jo noras skriausti kitus yra didesnis, už bet kurio nors kito. Malonumas, kurį jis jaučia matydamas savo aukos skausmą, verčia jį pasijusti galingu. Žmonės apkalbinėjo jį, kūrė gandus versdami jį dar di...
