MOONS (H.S.)

2 Skyrius. 3 Dalis

Aplink šviesu ir žalia. Stoviu prie kažkokio tvenkinio, visiškai viena. Girdžiu paukščiu čiulbėjimus, sviruojančiu medžiu girgdžesi. Nesu buvusi šioje vietoje, čia labai gražu ir jauku.
Atsisėdau ant minkštos žolės ir atsiguliau. Nesuprantu, kaip aš čia atsidūriau, bet nenoriu per daug sukti galvos. Galėčiau čia likti amžinai.
-Deqiun,-išgirdau Hario balsą. Pramerkiau akis pamatydama jo veidą, o tada pajaučiau neapsakomą skausmą viduje. Stipriai užmerkiau akis, bet skausmas tik dar labiau pastiprėjo. Atmerkusi akis, mačiau jau nebe tvenkinį ir žalią žolę, o tamsų rūsį. Aplinkui manęs nieko nebuvo, bet žinojau, kad jie kažkur čia. Skausmas po truputi pradėjo slūgti, galėjau blaiviau mąstyti ir įvertinti padėtį. Pamenu, kad jie mane užpuolė, o dabar jų lyg nebuvę.
Sunkiai pakilau nuo grindų ir atsirėmiau į sieną. Bandžiau surasti savo telefono, bet niekur jo nemačiau. Pritupusi ant žemės rankomis apčiupinėjau žeme, rasdama savo telefoną. Įjungusi flashlight apšviečiau patalpą pamatydama kažką stovint kampe.
-Hari?-sušnabždėjau dėdama žingsnį link jo.
-Neik,-prabilo.-Nenoriu tavęs nuskriausti.
-Tu manęs nenuskriausi,-tariau.-Aš noriu tave susigrąžinti.
-Jau nuskriaudžiau. Ir būčiau pribaigęs su jais, jei ne tai ką tau padariau.
-Tu nieko man nepadarei. Aš sveika,-priėjau arčiau, bet jis suurzgė, kas mane išgąsdino.
-Tu laukiesi, Deqiun. Laukiesi nuo manęs ir tas vaikas yra toks pat kaip aš,-sušnabždėjo. Išgirdusi tuos žodžius, sustingau ir ranką uždėjau ant pilvo. Laukiuosi?
-Hari...-sumikčiojau. Nežinau ką daugiau sakyti. Aš mama? Esu dar tokia jauna, norėjau ne taip viską turėti, bet vis dėl to, pagalvojus, mano gyvenimas niekad nebūtu normalus. Gyvenu su Styles.
-Eik iš čia, prašau.
-Aš negalėsiu to padaryti viena. Kaip man tau padėti? Kaip galiu tave išgydyti.
-Tai neįmanoma. Viskas yra daug sudėtingiau nei manai. Aš prakeiktas. Lukas prakeiktas ir Evelina. Mes niekada nebusime, kaip ankščiau. O dabar dar ir tave sugadinau su tuo padaru.
-Nekalbėk taip,-susigraudinau. Atsirėmiau į sieną ir nuleidau galvą. Viskas taip negerai. Atrodo, lyg kažkas manęs nekęstu, lyg nenorėtu, jog būčiau laiminga.
-Aš myliu tave, Deqiun,-sušnabždėjo.
-Nenoriu išeiti be tavęs,-sušniurkščiau nosimi ir pakėliau galvą. Nebegaliu būti taip toli nuo jo. Pasitraukiau nuo sienos ir priėjau prie jo, kas privertė jį susigūžti.-Nesislėpk nuo manęs.
-Nenoriu tavęs išgąsdinti. Turi atsitraukti.
-Prašau,-beviltiškai tariau. Jis lėtai atsisuko į manę parodydamas savo veidą. Ten buvo pilną kraujagyslių, kurios niokojo jo grožį. Ištiesiau ranką ir švelniai paliečiau jo veidą.-Man nesvarbu, kaip tu atrodai.
Jis užmerkė savo akis ir apsikabino mane. Nenoriu likti viena.
-Jai laikas eiti, Hari,-išgirdau merginos balsą. Greitai atsisukau pamatydama Evelina ir Luką. Jų veidus, taip pat puošė kraujagyslės primenančios į medžio šakas.-Sveika Deqiun.
-Turi eiti,-sušnabždėjo Hari.
Ašarotomis akimis pažiūrėjau į jį. Papurčiau galvą nesutikdama, nors žinojau, kad neturiu pasirinkimo,-Aš visada busiu šalia. Saugosiu tave sapnuose.
-Man to neužtenka. Noriu padėti jums.
-Mums padėti negali, bet vaikui, kuris yra tavyje-gali,-prabilo Lukas.
Gyliai įkvėpiau ir atsitraukiau nuo vyro, kurį myliu.-Tuoj pasirodys mėnulis, skubėk.
Paskutinį kartą pažiūrėjau į juos ir nusigrežusi nuėjau koridorių. Vis atsigrėžinėjau, pasižiūrėt į juos ir valdžiausi neapsisukusi. Nusivaliusi ašaras pasukau už kampo išgirsdama, kaip iš ten pradeda riaumoti. Greitai užlipau laiptais į viršų ir vos neatsitrenkiau į savo tėvus, kurie paklaike mane stebėjo.
-Tu ten išbuvai visą dieną, ar tau viskas gerai?-sušnabždėjo mama.
-Taip,-tariau pažiūrėdama į laiptus. Pažadu, kad nepasiduosiu.

Paskutine dalis! Greit įkelsiu epilogą ir paaiškinsiu kodėl greitai baigiau šį sezoną! :)