Deividas

IV SKYRIUS

Važiavome tylėdami nepratardami nei žodžio. Pro mus pralėkė greitosios pagalbos automobilis su sirenomis. Pro langą mačiau kaip daugybę smalsuolių pėdina link Tomo namo, o tai nieko gero nežada. Dar prieš sėsdama į automobilį pagalvojau, gal tai koks nors kvailas Kamilės pokštas, bet su mirtimi geriau nejuokauti.

Į mano telefoną pradėjo plūsti žinutės iš žmonių su kuriais beveik nebendrauju. Visi domėjosi ar nežinau kas nutiko Tomui? Iš kur aš galiu žinoti. Juk nebuvau tame vakarėlyje.

Sustojome prie didelio, balto bendraklasio namo. Prie namo stovėjo net keturi policijos automobiliai, o teritorija buvo aptverta geltona juosta prie kurios stovėjo daugybe žmonių ir stebėjo kas čia vyksta.

Aš ir Deividas išlipome iš automobilio. Ieškojau didžiulėje minioje Kamilės. Pastebėjau ją prie policijos automobilio kalbančią su policijos pareigūnu, kuris viską užsirašinėjo. Aplink mano draugės pečius buvo apsikabinęs kažkoks neaiškus tipas, kuris man kažkur matytas.

Po minutės tamsios draugės akys pastebėjo mane. Ji pradėjo eiti link manęs palikdama tą aukštą gražuolį vaikiną su pareigūnu. Vos priėjusi prie manęs, stipriai ją apkabinau.

- Kaip tu?, - susirūpinusi domėjausi.

- Blogai, - prikimusi balsu prabilo ir atsitraukusi nuo manęs nuo akių nusivalė ašaras su nosinaitę, kurią laimė rankoje, - Toks jausmas lyg pakliuvau į košmarą.

- Kas nutiko?, - pertraukęs mus paklausė Deividas. Kami žvilgtelėjo į jį, tik dabar pastebėjus, - Neprisistačiau. Aš Deividas, naujas Sofijos kaimynas, - ir ištiesė ranką.

- Kamilė, - paspaudė vaikino ranką, - Geriausia Sofijos draugė. Ji daug apie tave pasakojo.

- Tikrai?, - pasisukęs su maža nuostaba paklausė.

- Aš tik užsiminiau, kad į mano kaimynystę atsikraustė naujas kaimynas, - paaiškinau šiek tiek išraudusi. Kodėl Kami turi mane prieš jį sugėdinti?, - Tai kas nutiko Tomui?,- toliau grįžau prie temos.

- Atvažiavau į vakarėlį. Jau visi buvo susirinkę, - susijaudinusi pasakojo, kad net jos rankos drebėjo, - Šiek tiek vartojome alkoholio, bet saikingai. Ne taip kaip mokyklos laikais nusilakdavome iki žemės graibymo. Iš visų daugiausia padauginau aš, todėl negalėjau vairuoti. Automobilį palikau čia,o mane į namus parvežė Laris...

- Pala, - pertraukiau,- Koks Laris? Nejaugi tu kalbi apie mūsų storulį Larį Lorisą?,- išplėčiau akis, kai supratau, kad ji kalba apie tą patį storulį Larį į kurio automobilį Kamilė gyvenime nesėstų.

- Ne toks jis dabar storulis, - žvilgtelėjo į aukštą gražuolį, kuris stovėjo prie policijos pareigūno ir kalbėjosi su juo, - Va ką reiškia išsikraustyti iš mamytės ir susirūpinti savo išvaizda, - susižavėjusi tarė.

Šis gražuolis raudonplaukis skyrėsi nuo storulio Lario, kaip diena ir naktis. Jis taip pat buvo mūsų bendraklasis, bet visai kitokį jį atsimenu. Aukštas, storas ryžaplaukis, kuris nuo pat paauglystės pradžios kentė nuo spuogų, nešiojo storastiklius akinius, tylus su niekuo nebendraujantis, tačiau labai gabus moksluose, bet ne kūno kultūros pamokose.

- O kaip tu sužinojai apie Tomo mirtį?, - domėjausi.

- Laris pasisiūlė parvežti į namus, o kitą dieną paimti ir nuvežti iki Tomo namų, jog galėčiau pasiimti savo automobilį. Aš sutikau, neprieštaravau. Šį ryta anksti pabudau ir man žūt būt prireikė automobilio, todėl paskambinau Lariui, kad mane paimtu iš namų. Kai atvažiavo čia, pamatėme kaip Tomo lavoną neša į greitosios pagalbos automobilį,- mano draugė vėl pravirko, o man taip pat pradėjo kauptis ašaros.