VIETA PO SAULE: tarp Gėrio ir Blogio (BAIGTA)

VII SKYRIUS "ŽUDIKĖ SAULĖ"

VII skyrius

Žudikė Saulė

Kūną paraližiavo skausmas, o gili žaizda tempė jį gilyn. Jautė nugaros skausmą. Nejučia ėmė niežėti ant peties esančius ženklus. Ko gero pentagrama - penkiakampė žvaigždė protestuoja, o kita pentagrama - žiedas su juodais sparnais priešinasi tam. Galvą maudė, o iltiniai dantys... Jų nejautė. Tarsi visi sugedę būtų.

Adamas dairėsi po kambarį. Šis buvo šiek tiek sujauktas. Užtrauktos ant langų užuolaidos. Dešinėj pusei stovėjo lentyna prigrūsta įvairiausių knygų, nuo ploniausių ligi storiausių. Daugelis jų nugarėlių suplėšytos. Netvarka primenanti jį patį.

Adamas atsikėlė nuo lovos krašto, pasirąžė ir nužvelgė sienas. Jos visos buvo apdraskytos.

Jis priėjo prie sienos, kurio visi kampai buvo neįprastai subraižyti. Perbraukęs pirštais persimainė. Jis suskaičiavo, kad tai trys peiliai. Taip ant kiekvienos sienos. Kilimas sudraskytas taip pat. Kreivi paveikslai baigiantys galutinai suirti. Medinis stalas ant kurio prikrauta labai senų knygų. Kai kurios buvo atverstos.

Adamas perbraukė pirštu per atverstą knygą. Jos popierius buvo šiurkštus. Jautėsi rašalas ant popieriaus. Viename iš puslapių rado nupieštus simbolius. Jie visi buvo senoviniai, tačiau nei vieno neatpažino. Raštas taip pat buvo nežinomas. Panašu, kad tai rašė pats Džošas.

Todėl Adamas nieko nesupratęs, užvertė knygą ir prišlubavo prie lentynos, ruošėsi pagriebti kokią tai knygą, kai jį sustabdė tarpduryje pasirodžiusio asmens balsas. Adamas taip ir liko stovėjęs prie lentynos, ranką ištiesęs siekiant apdraskytos knygos.

- Tavim dėtas jos nelieščiau, - piktai dėbtelėjo Džošas. Adamas atleido ranką ir pasitraukė žingsniu atgal prie lovos.

- Atsiprašau. Man nederėjo...

- Po velniais! Gana tų gražių manierų. Žinau, kas tu toks. Tu esi vienas iš tų, kurie veltui nieko nedaro. Tu banditas.

- Ir kodėl gi tu taip nusprendei? - abejingai paklausė Adamas.

- Nes toks tokį pažįsta. Kodėl tavęs nuolatos ieško Tamsa?

- Jei žinočiau dabar manęs čia nebūtų. Aš turiu eiti, - Adamas pakilo nuo lovos ir patraukė link durų eiti, kai Džošas jį sustabdė dar kartą.

- Žinau, kad tu esi to naujojo klano sūnus. Žinau, kad Evanas ir Bleikas yra tavo broliai, - nutilęs vėl prakalbo. - Tau nuolatos skauda galvą tiesa? Kaskart pagalvojus apie ją ir kitus ima dilgčioti kiekvieną smegenų ląstelę, taip?

Adamas sukosi eiti, bet jis tęsė toliau.

- Ir tas sakinys, kuris sako jog visi mirs, o tu kentėsi... Visa tai tavo galvoje taip? Adamas trumpai susimąstė. - Tada pasakyk man. Į ką tu tiki?

Džošas atsakymo nesulaukė ir jam teko dar kartą nusivilti. Jis suvokė, kad taip patraukė Adamą savo pusėn, leido jam suprasti, kad nori būti jo pusėn, kad jis ir yra jo pusei, tik pats to nemato. Adamas nieko jam neatsakė ir trenkdamas duris išėjo laukan.

Džošas šyptelėjo. Jis priėjo prie apvalaus stalo. Pamatė užverstą dienoraštį. Jis žinojo, kad Adamas neatsilaikys ir bandys skaityti, bet pamatęs, kad tai ne kasdieninė kalba, bandė nagrinėti simbolius, kurių reikšmės Džošas pats nežinojo. Jis vertė knygą į priekį, o tada atlenkė knygos sulankstytą lapą. Iki čia Adamas neatvertė jos, nes lapas nepajudintas. Jame buvojo brolio nuotrauka.

Jis ištiesė ranką virš lentynos ties ta pačia nušiurusia knyga prie kurios buvo ranką pridėjęs Adamas. Atrodė, kad jis nujaučia kažką. Į save nežymiai truktelėjo ją, o tada atsitraukė ir lentyna stovėjusi ties jo akimis pajudėjo iš vietos. Už jos buvo durys. Slaptos durys vedančios į vietą, kur net Merlinas nenutuoktų.