VIETA PO SAULE: tarp Gėrio ir Blogio (BAIGTA)

XIX SKYRIUS "KLAJŪNAS IR CHAOSAS"

XIX SKYRIUS

Klajūnas ir Chaosas

Džošas žiūrėjo į jį nepatikliomis akimis. Jam buvo minčių šokas. Jis negalėjo tom patikėti. To jam buvo per daug. Adamas peršoko laiko dimenciją. Jis peršoko taip, kaip šokinėja šokliai. Laiko padarai. Kodėl jis peršoko? Kaip tai įmanoma?

Džošas atistokėjo ir privertė Adamą atgauti sąmonę trenkdamas per skruostą.

- Ar tu... Ar tu laiko padaras? Tu ne vampyras. Tu ne žmogus. Tu tikrai Laiko padaras, - nerimo Džošas, tačiau kartu jis išreiškė laimę, kuri apėmė jį taip stipriai. Jis džiaugėsi, kad nėra vienintelis pasaulyje šoklys. O tai slepia daug daugiau nei paprastą padarą šokinėjantį per plačiąją dimenciją.

Adamas atsistojo ant kojų pasilaikydamas už Džošo peties. Atėmė iš jo Gelmę ir besiruošdamas išeiti ištarė:

- Nesu aš šoklys. Niekada nenorėčiau būti tokiu išsigimėliu, - panikos akimis žvelgė į Džošo išsigandusias akis. Dabar jis pyko. Adamas jį sužalojo... Savo žodžiais... savo elgesiu... Savo įžūlumu. Jis atsistojo ir kietai sučiaupęs lūpas linktelėjo. Taip elgėsi, kaip jis pripratęs elgtis. Džošas troško atsikirsti, tik kažkodėl jis to nesumojo padaryti Adamui. Nors ir kilo noras, tačiau tam norui nebuvo laiko ar žodžių, gal net pastangų tai ištarti. Kažkas jį slėgė. Kol jis galvojo, kas jam trukdo pykti, Adamas jau seniausiai pasitraukė iš jo akių. Po Mėnulio ir kvailio Eimio pastangų nužudyti jį jis pamiršo, kaip stipriai ir neapsakomai sužlugdė Šyrą. Tik jis dėlto kaltas, o žodžių, kurie maldautų atleidimo bei nėra, bet ar kada buvo? Ko gero ne.

Jis pasileido bėgti manydamas, kad per lėtai eina. Jis bijojo, kad ji ko sau nepadarytų. Tačiau jos niekur nerado. Dvare tebesiautėjo karnavalas, tad niekas nei nežino, kad Gadramilas išdavikas, o Marlena tapo Eimio auka. Šyros ten tikrai nebuvo. Tuom jis buvo įsitikinęs. Gal Rivstone? Bet ne. Ten ji mažiausiai norėtų būti. Apsurdiškas mąstymas, - galvojo Adamas. Kol jis kaip beprotis ieškojo Šyros, Bleikas jį aplenkė narsiai išgelbėdamas nuo savižudybės. Vos tik Džošas juos du perkėlė Bleikas ją nusivedė į Doradą pasitelkdamas vieną iš jo saugomų paslapčių. Jam buvo sunku žiūrėti į suklumpančią Šyrą. Jam buvo sunku matyti jos ašaras, jos liūdesį, sielvartą ir visiškai griūnantį gyvenimą. Tačiau Bleikas buvo pripratęs. Jis matė visko labai daug. Dažniausiai skausmas buvo persmelkęs patį skausmą kiaurai. Jis žinojo, tai nepaaiškinama, bet, kai skausmas nebereiškia nieko, tada taip ir nesupranti ar vis dar skauda ar jau susitaikei...

Jis norėjo padėti jai nusiraminti, tačiau Šyra nesileido tam. Stovėjo kelių metrų atstumu ir verkė, nes nepaliaujamai skaudėjo. Tas skausmas vis didėjo. Bleikas neatsilaikė ir pagriebęs ją apkabino ir tvirtai laikė, kol ji nurims. Ji bandė stūmti jį šalin, tačiau jėga buvo per daug didelė ir ji pasidavė. Galiausiai pati įsikibo jam į rankas ir padėjo galvą ant peties vis dar verkdama. Kurį laiką Bleikas tylėjo ramiai laukdamas, kol ji bent kiek nurims. Dorade buvo labai šalta, tad Šyra beverkdama dar ir šalo, kol jos tvirtai nelaikė Bleikas, tačiau dabar šiluma ją aplankė ir viskas buvo kur kas geriau. Po valandos ji vis dar kūkčiojo prisimindama motinos žodžius, prisimindama, kaip tas parazitas ją numetė nuo Užmaršties skardžių.

Snaigės krito jiems ant veido, rankų ir drabužių. Tačiau Bleikas, kad ir kiek ji prašė nei karto nepaleido. Jis nenorėjo, kad ji susižeistų ar liktų viena.

- Viskas bus gerai, - prašneko jis. Jo balse buvo gaidelė tikėjimo, lašelis gaileščio ir gilus atvirumas.

- Ne, nebus, - stipriai suspausdama jo ranka atsakė Šyra. Jis pakėlė jos galvą ir atgręžė prieš save.