VIETA PO SAULE: tarp Gėrio ir Blogio (BAIGTA)

XXXVI SKYRIUS (II) "VIENINTELIS TOKS"

XXXVII Skyrius

Vienintelis toks

II dalis

- Aplink mane švytėjo deglai, šaudė patrankos, vienas po kito krito ištisos eilės karių. Svarbu buvo tada, kai krito Šviesos karys, mūsų vampyras, dar vienas raganius gerai įvaldesldęs magijos svarbą. Buvo svarbu viskas tada, kai mačiau nieko nedarantį save... Skaudėjo širdį dėlto. Nepajėgiau. Prisiliesdamas prie kardo sužeidžiu save ir artėju prie savo galo.

Po truputį pradedu suprasti viską. Po truputį pradedu suvokti, kad karas, tai mano vidaus atspindys. Sumaištis, šūviai ir kraujo praliejimas. Aš pažadėjau Merlinui atiduoti visą save, kad išgelbėčiau Ursą minor ir be pergalės aš neišeisiu. Tik ne tada, kai čia pažinau visus. Čia mano namai. Mano gyvenimas, mano pasekmės. Čia mano šeima ir aš ją apginsiu. Nubausiu tuos, kurie išdavė mane. Sunaikinsiu tuos, kurie sunaikino mano tėvus. Sunaikino mano rūšį. Kalbu pilnas pagiežos. Šį kartą nerašau. Neužrašinėju prisiminimų į popieriaus lapą. Paskutiniai lapai jau besibaigia. Paskutinis lapas bus prirašytas tuo atveju, jei liksiu gyvas. Dabar aš galvoju. Paskendau savo mintyse, o rankomis kaunuosi už savo miestą. Rankoje laikau Gelmę ir bandau iš jos išspausti viską, ką galiu. Pasirodo yra galingesnis ginklas už Gelmę, kuris priklauso Šonui Arenui Blekvelui. Kai dabar pasirodė Džošo dėdė Džulijanas... Laimėti galimybė padidėjo vienu procentu. Tai visai nedaug, bet kai yra žmonių viltis ir jokios abejonės aš tikiu jais ir savo kariais. Taip aš dar daug ko nemoku. Bet stengiuos mokintis. Pažinti gamtos sandara, susitapatinti su ja.

Mano ausys apkurto nuo netoli sprogusios patrankos. Lauke sutemę. Mėnulis jau beveik pasiekęs vidurį. Kas bus jei nesugebėsiu? Jei nepavyks. Mano kelnių kišenėje vis dar voliojasi tas menkas žiedelis sukurtas iš išdaviko pelenų ir kitų daiktų. Atrodo toks nereikšmingas ir kartu toks galingas.

Mano ranka tirpsta laikant Gelmę. Atrodo akyse nieko nebematau. Nejaugi Šešėlis grįžta į Laiko dimenciją? Katijielį jis pribaigs ir karo aš nelaimėsiu.

Nežinau ko tikėtis, bet pradedu melstis visiems Dievams. Praeitą kartą man meldžiantis jie neišklausė mano maldų, bet gal dabar jie paklausys, kai tūkstančiai krenta žemėn.

Šalia manęs vos už dviejų metrų pagaliais daužosi virtęs Vampyriniu Šokliu Džošas. Kitoje pusėje Aivaras drąsko vilkolakio iltimis kareivį, kuris žūtbūt nori ištrūkti. Aronas priekį manęs bando patraukti karius man iš kelio. Mano tikrieji draugai, kuriuos pažinau per skausmą. Mano draugai, kurie padėjo man, kai reikia. Ir jie visuomet išliks tokie. Jie pasiliks, kai man skaudės. Kai skaudės tiek, kad kvėpuoti jau nebegalėsiu.

Vis dar nematau Šviesos šiame kare, bet pasistengsiu ją surasti.

Kardas Gelmė nepriklauso Vampyriniams Šokliams. Jis priklauso Šviesai. Vampyriniams Šokliams priklauso Puolęs angelas, kuris šiuo metu prisegtas prie Džošo apsiausto. Jis jo nenaudoja, o praverstų. Jis lauke to momento, kai horizonte pasirodys jo brolis. Jis vis dar su tuo menku tikėjimu, nors kadaise sakė, kad jis jam miręs. Tiek drąsos jam reikia, kad tai išlaikytų nerėkęs kiekvieną dieną, kad jam plyšta širdis.

Vienas klaidingas momentas ir pats slystu keliais ant žemės, o priešas virš manęs, kad ir dabar. Pakišau jam koją, bet jis suprato ir lengvai išsisukęs spyrė man į pilvą. Gelmė išlėkė man iš rankos, kaip plokščias akmuo ir nuskriejo tris metrus į šoną. Aš parkritau ant akmeninės, šaltos žemės. Surėkiau, nes smūgis į pilvą dilgtelėjo, kaip peilis į nugarą. Kitokios rūšies kariai. Sukurti ne kariauti, o naikinti, dingtelėjo man tokia mintis. Savo jautriose ausyse girdžiu Džošo rėkavimus. Drąstiškai elgiasi ir puola už save stipresnį. Matau, kaip Aronas apsivijo kariui aplink kaklą ir jį perkando. Bet tada... Pasukau galvą dešinėn. Per siauryčius akių plyšelius pamačiau, kaip krenta žemėn visu svoriu Aivaras. Jo kairysis šonas buvo pradurtas kardu. Jis suklykė.