VIETA PO SAULE: tarp Gėrio ir Blogio (BAIGTA)

XIV SKYRIUS "SKUBOTI SPRENDIMAI"

XIV skyrius 

Skuboti sprendimai

Adamas ir Bleikas, du broliai, o gal ne broliai, guli komoje jau kone mėnesį. Skausmo išvargintas pastaruosius mėnesius, nuo pat atvykimo į Ursą minor, Adamas nieko kito neveikia, kaip tik voliojasi lovoje po minkštus patalus nejudėdamas, bet ir nesiskųsdamas. Tai kelia šiurpą, neviltį ir pasiutimą. Ursiečiai karštai meldžiasi visiems Šviesos dievams, raganiams ir žinoma Šviesos valdovui Arturui. Tikėjimas, tik jis stipriai sugniaužęs į delną laiko Ursiečių vadeles.

Bleikas - juodaplaukis, egoistiškas ir arogantiškas vampyras su nežinomais tikslais guli nejudėdamas savo kambaryje, prietemoje, apsuptas šešėlių.

Į jo kambarį tyliai įslinko Džošas. Pirštiniuotas, su šaliku ir kepure, bei juoda striuke. Po kojomis prinešęs purvo, patrynė į netoli buvusį kilimą. Tyliai priėjo prie lovos ir įsisteibeliojo į jį. Bleiko akys buvo užmerktos, širdies plakimas šiame kūne jau seniai pamirštas. Grynas ledinis, sustingęs vampyras, kuris atrodo tuoj pašoks iš lovos ir suės Džošą negyvai. Jis šyptelėjo žinodamas, kad tai neįmanoma, tad ši mintis kėlė juoką. Vėl surimtėjo ir pasirėmęs į palangę susimąstė.

- Ko tu sieki, Asile? - nemandagiai, tačiau panosėje kalbėjo Džošas. Kambaryje buvo tylu it kokiose laidotuvėse. Jis niūrus, arogantiškas, persistengta su papuošimais. Visai, kaip princas Bleikas.

Džošo įsitikinimai visiškai kitokie. Tačiau, kad ir ką kalbėtų jis, niekas jam nepritartų. Ursoj minor dauguma jį laiko bepročiu, kiti pasimetusiu. Jis nei toks, nei toks. Jis gyvena savo gyvenimą pasinerdamas į skausmo liūną, abejonių laikus, grįždamas į prisiminimus. Tai jo kova su savimi... Karas tarp praeities ir dabarties... Vizija ir skola už neatliktus ar nusikalstamus dalykus.

Nors... Ji šyptelėjo žinodamas, kad turi savo angelą sargą. Arija jo neatstūmė. Neatsitraukė nuo jo nei per žingsnį. Jis taip bijojo prisipažinti. Skausmas sumažėjo, nes dabar skausmu jis dalyjasi su Arija. Su mergina, kurią jis pasirinko.

Ir vis dėlto Džošas maldavo, kad Arija nepapasakotų Šyrai, o Adamas ir kiti to nieku gyvu negali sužinoti. Jis atskleidė tiesą, prisipažino. Padarė tai, ko negalima. Ko negalima daryti jokiais būdais, o jis tai padarė. Dabar Džošas lauks pasekmių, kad ir kokios jos būtų.

Šiandienos rytas nesutramdomai šaltas. Rūkas, žema temperatūra skverbiasi pro langus ir sienas. Tarsi nuo tos nakties, kai įvyko Nesutramdomo mėnulio galios užtemimas, kažkas pasikeitė, tačiau praėjo jau mėnesis.

Susikrimtęs, paniuręs po lauką vaikščiojo Merlinas. Lyg mąstė, lyg ne. Pats nežinojo. Jo vienintelės mintys, kad tik pasveiktų Adamas su Bleiku. Kai Ursai minor reikalingas valdovas, Adamas kaipmat sužeistas. Kaip apsaugoti visus nuo Tamsos gūdrybių? Merlinas priimė sprendimą, kad belieka melstis. Stipriai ir nuoširdžiai melstis į karalių Arturą.

Nuo Karkenšteinų valdovų mirties labai daug kas pasikeitė. Adamas užsidarė savyje, pasaulis apniuko, kaip ankščiau. Ursiečius apėmęs stiprus pyktis, neaprėpiamos problemos. Kai jas reikia spręsti, nėra kam.

Staiga ant jo ilgos, sidabrinės barzdos nukrito balta, šlapia snaigė. Pakėlęs galvą pamatė, jog prasideda šaltoji žiema, o iš dangaus krenta sniegas papuošiantis pasauly viena baltut baltutėle spalva. Greitai nesimatys takų, slaptų tunelių, klaidingų miškų. Kai sniegas papuoš pasaulį savo baltumu, viskas virs kraupiu ir sudėtingu galvosūkiu.

- Štai ir vėl sninga, mažai pasidžiaugėme vasara, - tarė už nugaros balsas. Merlinas atsisuko ir atsiduso.

Tyliai atžingsniavęs ir rankas susidėjęs ant priekio po apsiaustu, akimis žvilgčiodamas į senuką stovėjo Tiboras.