Sixty minutes of passions (N.H)

21 Skyrius

Acacia buvo išsigandusi matant mus abu. Tikėjausi, kad visgi, tai nebus ji, bet pasirodo, kad mano viena iš geriausiu draugių mane apgavo. Ji žinojo, kad Niall man patinka, bet ji užsirašė pa jį į tas suknistas iškrypėliškas pamokas. „Kurios tau patinka ir tu jas tęsi." Pasišaipė pasąmonė. Vis dėl to ji teisi. Aš tikrai jas tęsiu ir pradedu manyti, kad jo pavydžiu.

-Labas Acacia,-sumurmėjau.

Niall atrodė lyg tuoj pratruks, bet jis gana gerai laikėsi. Aš irgi buvau pikta ant savo vadinamos draugės, bet manau jam tai didžiausias šokas. Nors jis ir verčiasi tokiais dalykais, bet jis gera vaikinas.

-K-ką jus čia abu veikiate?-sumikčiojo.

-Tai gal paaiškintum, kodėl man melavai?-paklausiau.-Tu žinojai viską ir užsirašei pas jį!

-Nes aš supratau, kad aš noriu to. Tu vis tiek per baili esi tam,-pavartė akis.

-Per baili?! Tai ne tavo reikalas! Tu man melavai ir pūtei miglos į akis!-rėkiau ant jos.

Buvau be galo pikta, bet kaip mačiau ji pasipūtusiai stebėjo mane ir jokios baimės nebebuvo. Čia skaitosi tokia draugė? Kalė.

-Kodėl man nepasakei, kad esi Tamy draugė?-pagaliau prabilo Niall.

Jo balsas skambėjo itin šiurkščiai, lygiai taip pat, kai jis pyko ant manęs ta karta per telefoną. Man nepatinka piktas Niall.

-Nes žinojau, kad būtum nesutikęs manęs mokyti,-suburbėjo.

-Esi kekše,-ramiai tarė, o jos akis išsipūtė.

Aš irgi buvau nustebusi. Mane labiau neramino dėl ko jis taip pasakė.

-Kaip tu mane pavadinai?-suurzgė.

-Kekšė,-pakartojo be jokių emocijų.

Jo ranką greitai paėmė manąją ir pradėjo temptis toliau nuo jos. Nesipriešinau tik kartais per petį žvilgtelėdavau į Acacią. Bijau, kad ji iš keršto visai mokyklai papasakos ką aš su Niall darau. Ji yra labai kerštinga ir aš jau bijau kas gali manęs laukti. Niekada negalėčiau jai pasipriešinti. Ji daug geresnė už mane. Niall kažką sau tyliai burbėjo ir manau, kad jis ne juokais įniršęs.

-Niall palauk, aš pavargau,-sustojau sunkiai kvėpuodama.

-Atleisk, per pykti nekreipiau dėmesį į tave,-atsiduso perbraukdamas pirštais per savo plaukus.

-Viskas gerai?-atsistojau priešais jį.

-Taip, tik vis dar negaliu patikėti, kad taip susimoviau. Mažiausiai norėjau tave įskaudinti.

-Nieko tokio nepadarei. Tai ji man melavo ne tu. Tavo gyvenimas toks ir aš negaliu nieko pakeisti. Pripažinkime aš netinku niekam, kas susiję su tavimi,-liūdnai sumurmėjau.

Mane siutino tas faktas, kad esu visiškai ne tokia, kaip jis.

-Man nesvarbu kokia tu, man patinki tokia, nors kartais sakau kitaip,-šyptelėjo pirštais paliesdamas mano kaklą.

Per mano kūną perėjo tūkstančiai šiurpuliukų, kurie padvigubėjo, kai jo lupos susijungė su manosiomis. Rankomis apsivijau jo kaklą ir pasistiebiau, kad geriau galėčiau jausti jį. Jo rankos labiau mane prispaudė prie savo tvirtos krūtinės. Man nebuvo svarbu, kad kas nors gali mus pamatyti, kaip tarkim mano mama. Jau žinau ką ji man pasakyti. Kartais jos tas tikėjimas varo mane iš proto.

-Tu per daug tyra, kas mane labai domina,-sušnabždėjo man į lupas.

Paraudau nuo jo žodžiu, kai staiga jis buvo grubiai nuo manęs atitrauktas. Kas per velnias?

Komentuojame :)