ₑ𝒸𝒸ₑ𝒹ₑₙₜₑₛᵢₐₛₜ.

eleven.

Vienas iš dalykų, kurį Bo išmoko per visą šį laiką iš tamsiaplaukės Arabelos buvo būdas padedantis paslėpti visus savo trūkumus. Bo žinojo, kad makiažas visiškai nepaslėps jo mėlynės po akimi, tačiau jis sugaišo pusę valandos tam, jog nepaliktų beveik jokios žymės.

Bo norėjo padaryti taip kaip "patarė" Dynas. Jis norėjo apsivilkti kažką kitą nei vieną iš savo megztinių, kurie slėpė jo smulkią figūrą, tačiau jis bijojo. Jis bijojo atkreipti kažkieno dėmesį, nes jam užteko ir Kriso. Bo nenorėjo, jog aplinkui jį spiestųsi vaikinai, kurie tenorės permiegoti su juo.

Nes dabar Dynas buvo šalia jo. Jis buvo su juo net jeigu tai nebuvo tas būdas, kurio Bo be galo norėjo, jam to pakako. Jam nebereikėjo mėginti pamiršti Dyno ką jis darė pastaruosius du mėnesius bijodamas, jog jis negrįš.

Dynas buvo šalia jo lėtai daužydamas savo geriausio draugo širdį.

Lėtai išėjęs iš vonios kambario Bo užtrenkė duris po savęs išjungdamas šviesą ir užsegdamas savo juodų, siaurų džinsų sagą. Pasiekęs spintą jis atidarė jos duris ir išsitraukė baltą megztinį greitai juo paslėpdamas savo viršutinę kūno dalį, kurią dengė mėlynės ir įvairūs randai, kurie neišnyks ilgai.

Jis leido daryti su juo viską ką jie norėjo ir dabar to pasigailėjo, nes kiekvienas stipresnis prisilietimas prie jo krūtinės ar nugaros kėlė jam skausmą.

Uždaręs spintos duris ir patempęs megztinio rankoves, jog jos dengtų jo plaštakas jis grįžo prie savo lovos atsisėsdamas ant jos ir pasiėmė savo akinius.

Užsimaukšlinęs juos ant nosies jis pagriebė storąją knygą pasidėdamas ją ant kojų ir atsiversdamas puslapį, kurį skaitė prieš tai.

Bo nežinojo kiek laiko praėjo iki kambario durys atsivėrė ir Dynas įžengė pro jas stipriai užtrenkdamas po savęs. Smulkesnysis menkai kruptelėjo ir pakėlė akis pasitaisydamas akinius.

- Netrukus septynios. Mums reikia eiti.- Dynas nuėjo prie spintos nusiimdamas juodą megztinį ir likdamas su pilkais marškinėliais. Jis greitai sugrūdo jį į lentyną ir išsitraukė odinę striukę užsimesdamas ją ant pečių ir užtrenkdamas spintos duris.

Bo greitai užvertė knygą ir nusiėmė akinius grąžindamas juos ant spintelės. Pasiėmęs savo telefoną ir švarką jis sekė aukštą Dyno figūrą einančią prie durų.

- Tu neįprastai tylus.- juodaplaukis sumurmėjo uždarydamas jų kambario duris ir užrakindamas jas.

Bo nieko neatsakė rankas paslėpdamas savo juodo švarko kišenėse ir eidamas šalia Dyno. Jis nenorėjo kalbėti, nes žinojo, jog tai neprives prie nieko gero. Galiausiai jis pratrūktų ir paklaustų apie Deli. Nepaisant to, jog apie ją jis žinoti nori mažiausiai.

- Kur dingo tavo mėlynė?- Dynas mėgino užmegzti pokalbį beprasmiškiausiu būdu vos suvokęs, kad jo geriausias draugas neketina atsakyti į jo ankščiau pasakytus žodžius.- Bo.- jis lėtai ištarė jaunesniajam tankiau sumirksėjus, jog suvaldytų šiurpą nusiritantį nugara dėl to kaip jo vardas nuskambėjo Dynui jį ištarus jo įprastu, dusliu ir žemu balsu.- Kalbėk su manimi.

- Aš neturiu nuotaikos.- jis tyliai ištarė ir prasiveržė į priekį vos jiems pasiekus bendrabučio duris. Atidaręs jas jis išėjo į trečiadienio vakaro vėsą ir prisivertė nusišypsoti vos pamatė Arabelą ir Lu stovinčius prie sienos.

Jau dabar jis norėjo, jog šis vakaras baigtųsi.

||

17|01|01