ₑ𝒸𝒸ₑ𝒹ₑₙₜₑₛᵢₐₛₜ.

thirty five.

- Padariau kai ką neapgalvoto ir kvailo.- Dynas negalėjo nustoti vaikščioti pirmyn ir atgal kol tuo tarpu Arabelos akys sekė kiekvieną jo judesį. Tamsiaplaukė nebuvo kvaila, tad puikiai suvokė, jog dėl Dyno ''poelgio'' Bo dingo, tačiau ji nebuvo tikra koks tas poelgis buvo ir kaip stipriai tai galėjo paveikti jau sužeistą ir įskaudintą Bo.

- Ketini man pasakyti tai ar ir toliau erzinsi?- ji sumurmėjo priglausdama karštą kavos puodelį, atsineštą iš savo bendrabučio kambario, prie lūpų ir gurkšteldama vis dar garuojančios kavos. Jos akys neatsitraukė nuo vieno geriausių jos draugų, kuris atrodė taip lyg tuoj nusiraus visus plaukus nuo savo galvos iš baimės ir nervų, kurie susiliejo į vieną ir vertė jį nebesiorientuoti nei laike, nei vietoje ir juolab draudė blaiviai mąstyti.

Bo nesirodė jau dvi dienas ir Arabelai išreiškus vieninteles idėjas ką jis galėjo daryti Dynas suvokė, jog jo kaltė suės jį gyvą keletos valandų bėgyje. Jis bijojo, jog Bo iš tiesų užsiims ta veikla, kuria užsiėmė Dynui dingus, nes jeigu jis tai padarys Dynas praras likusius sveiko proto likučius. Jis žinojo, jog tai žaloja jo geriausią draugą visomis prasmėmis ir jautėsi be galo silpnas, nes jis negalėjo padaryti nieko išskyrus laukimą. Laukimą tos akimirkos, kai Bo pasirodys jų bendrabučio kambaryje arba įžengs pro universiteto vartus.

- Aš pabučiavau jį.- jis sumurmėjo, tačiau dėl visiškos tylos bendrabučio koridoriuje, kuriame jie buvo pirmą nakties Arabelai remiantis į palangę, o Dynui nenustojant judėti ta pačia trajektorija, ji išgirdo jį. Tamsiaplaukė aiškiai išgirdo kiekvieną žodį ir kiekvieną skiemenį išsprūdusį pro jo lūpas.

Juoda kava išsprūdo pro Arabelos lūpas jai išspjovus ją atgal į puodelį ir greitai ranka užsidengus lūpas vos pro jas pabėgo garsus kosulys. Jeigu jie sukels per didelį triukšmą vienam iš prižiūrėtojų juos sugavus čia naktį jiems bus skirtos bausmės. Ir bausmės universiteto bendrabučiuose nebuvo malonios.

- Ką?- ji pastatė puodelį ant baltos palangės krašto ir atsitraukė nuo jos.

- Aš nežinau, Arabela. Esu tikras, jog dabar jis nekenčia manęs dėl to, nes.. šūdas.- juodaplaukis rankomis perbraukė per savo tamsius plaukus ir giliai įkvėpė užmerkdamas vis dar žvalias ir plačias akis. Vien to ištarimas balsu vertė jo kūnu ristis nemalonų, baimės ir panikos perpildytą, šiurpą.

- Pasikalbėk su juo.- Arabela nusišypsojo stebėdama kaip jos geriausias draugas sustoja ir pažvelgia į ją. Vien mintis apie pokalbį su Bo vertė Dyną norėti pabėgti kaip jis tai padarė prieš kelis mėnesius, tačiau šįkart kažkas jį sulaikė ir privertė suvokti, jog tai geriausias sprendimas. Tačiau Dynas nesuvokė, jog tai buvo jo naujai atrasti jausmai, kurių jis niekuomet nemanė jausiąs savo geriausiam draugui. Ir, jog šie nepriimtini jausmai iššaukė jo baimes ir paniką bijant susitikti su Bo.

- Jis geriausias mano draugas. Aš neturėjau taip pasielgti. Tai labai blogai ir aš esu pernelyg didelis bailys, jog pažvelgčiau jam į akis ar juolab paskambinčiau jam.- juodaplaukis tyliai murmėjo daugybę žodžių sau po nosimi ir rankas paslėpė džinsų kišenėse.

- Bo nedingo dėl to, jog tu pabučiavai jį. Ką dar padarei, Dynai?- ji paklausė atsiremdama į palangę ir palinkdama link savo draugo, kuris pakėlė akis į ją. Dynas nežinojo kaip ji suprato tai, tačiau ji akivaizdžiai padarė ir jis neketino klausinėti nieko.

- Atsiprašiau. Aš atsiprašiau jo.

Dynas buvo pakankamai kvailas, jog nesuvoktų, kad tai kas atrodė problema jam buvo tai apie ką Bo net nepagalvojo išgirdęs jo atsiprašymą. Jis vis dar manė, jog peržengė visas ribas, kai iš tiesų tos penkiolika sekundžių tebuvo viso ko pradžia.

Tą pačią naktį, lygiai antrą valandą ryto, peržengęs savo bendrabučio kambario slenkstį Dynas neužrakino durų tiesiog nueidamas prie savo lovos ir krisdamas ant jos. Rankas padėjęs ant savo pilvo jis užmerkė akis ir giliai įkvėpė. Juodaplaukio kvėpavimas buvo drebantis jo galvoje besisukant mintims kaip prisiversti ir surinkti savo geriausio draugo numerį.

Tačiau to neprireikė vos tamsaus kietmečio durys buvo atvertos. Dynui nereikėjo pakelti galvos, nes jo akys galėjo matyti tamsią ir smulkią figūrą lėtai įžengiančią į kambarį ir sustojančią keletui akimirkų. Durys buvo tyliai užvertos jo geriausiam draugui net nežvilgtelėjus į jo pusę Dynui mėginant suvaldyti savo trūkčiojantį kvėpavimą, kuris išduotų, jog jis nemiega ir stebi jį.

Tai buvo tas dalykas, kurio juodaplaukis laukė nuo tos akimirkos, kai suvokė kaip stipriai susimovė ir sulaukęs to jis nedarė nieko. Jis negalėjo. Dynas jautėsi lyg suparalyžuotas jo plačioms akims stebint Bo nusiimantį keliais dydžiais per didelį švarką ir krentantį ant lovos krašto.

Dynas suraukė antakius išgirdęs kaip garsiai jo geriausias draugas įkvėpė ir prisivertė sujudėti galėdamas matyti pakylančią Bo galvą ir žvilgsnį nukrypstantį į jį.

Tai nebuvo taip sudėtinga kaip jis manė, kad bus.

Sutikti skvarbias ir apdujusias bei ašarų užtemdytas Bo akis nebuvo taip sudėtinga nepaisant to, jog tai privertė jo širdį plakti beprotišku greičiu ir šokti pro gerklę. Dynas nenorėjo jausti tokių jausmų savo geriausiam draugui, tačiau jis negalėjo sustabdyti savęs, kai su kiekviena akimirka jiems nenutraukiant akių kontakto jis suvokė krentąs dar giliau nei buvo.

- Pažadėk man, jog nedingsi.- Dynas tyliai sumurmėjo nenusukdamas akių nuo Bo ir nedarydamas nieko nepaisant to kaip stipriai norėjo vėl pajusti savo geriausio draugo rankas apsivejančias jo kaklą jam atsisėdus ant jo kojų. Jis bijojo žengti žingsnį, nes kartą tai padaręs privertė Bo dingti keletui dienų.

- Pažadu.

||

17|01|28