"Ice, Fire & Desire 2" (N.H.) LTU BAIGTA

-122-

Azalea pov.

Šis rytas jau buvo tragiškas, o aš buvau apmąstymuose, kodėl visai tai nuolat prasideda. Kodėl mama nori man reguliuot visą gyvenimą? Tegu leidžia ji man klysti, kentėti, verkti. Koks jai skirtumas? Juk aš mokysiuos iš savo klaidų, o ne ji. Ne ji kentės, ne ji verks, ne ji mane guos, tad tegu net nekreipia į mane dėmesio toliau, tad visiems bus taip geriau.

- Kodėl tu vėl su juo?! – mama rėkė ant manęs, vos ėjusi į mano kambarį. Savo asmeninės erdvės irgi jau nebeturiu, pasirodo.

O viskas nutiko taip: Chris paskambino mamai ir pasakė, kad vakar kažkoks vaikinas buvo pas mane, nes tai mano broliui pasakė Tim. Velnias... Vakar pamiršau susitart su tuo vaiku, kad jis to nesakytų, o jis, būdamas mažas, viską ir pasakojo savo tėvams.

Negaliu kaltint to vaiko dabar, nes aš pati buka ir apie tai nepagalvojau. O jei tiksliau, tai dėl viso šito mėšlo dabar kaltas yra Niall. Būtent jis, nes jis pas mane atėjo. Negaliu kaltint vien tik savęs, bet galiu ir jį.

Neįsivaizdavau, kad tas vaikas sugebės taip apibūdint Niall, kad Chris iškart jį atpažintų. Na, bet gali būt, kad pasakė vardą 'Niall' ir viskas, o mano mamai tai čia skandalas. Galėjo tas Chris tiesiog patylėt ir viskas, bet neee... Jam reikia paskambint mamai ir mane įskųst.

- Atrodo mažai jau pasimokei, ką?! Juk kentėjai per jį šitiek! Net mūsų, kaip tėvų, išsižadėjai, kad tik būtum su juo. – rėžė viską man mama, nors aš puikiai žinau, kad čia ji manęs, kaip dukros, išsižadėjo, o ne aš jos. - Aza, dėl dievo meilės, visos meilės pasibaigė, kai vos tu išvykai gydytis, kad ir kaip jūs mylėjot vienas kitą. Praėjo 4 metai ir galvoji, kad jis buvo nekaltas avinėlis visą tą laiką ir tik tavęs laukė?! Galiu duot galvą, kad taip nebuvo, nes man Maura apie tai pasakojo.

- Man nerūpi, kas buvo. – tvirtai atsakiau. – Man nerūpi, ką jis veikė, ką turėjo, ką darė, kol manęs nebuvo. Man tik svarbu žinot, ką jis daro, kai būna su manim. Ir aplamai, mama, mes tik draugai ir net nežadam draugaut ir panašiai. Jis tiesiog atėjo paklaust, kaip aš laikausi, kaip mano liga, ir viskas. Jei tau palengvės, tai jis manęs net nemyli. – išsakiau, žiūrėdama į ją, ir puikiai mačiau, kad mama bandė nuslėpt pergalingą šypseną.

Nežinau, ar mano žodžiuose buvo tiesos, bet kažkaip nuspėju, kad buvo... Kad Niall vakar paėmė mane už rankos, nieko nereiškia, nes jis taip tai padarė, kad tik aš nepykčiau ant jo ir jis nesijaustų, kaip šunsnukis.

O šiaip mes dar niekada nekalbėjom apie jausmus vienas kitam, kas reiškia, jog abipusių jausmų nebėra tiesiog... Tai mane liūdina, bet tokia tiesa.

- Ir puiku. – ištarė ji, pakėlusi galvą. – Tu verta geresnio. – pridūrė.

- Jei tau įdomu, tai eisiu susitikt su vienu vaikinu. – pranešiau, kad ji aprimtų ir mažiau suktų galvą apie Niall. Tegu geriau galvoja, kas tas naujasis vaikinas, nes žinojau, kad ją tai sudomins.

- Kas jis toks? – susidomėjo ir atidžiai žiūrėjo į mane.

- Eden. Su juo kelis kartus buvau išėjusi į miestą ir seniau, tad galbūt žinai jį jau.

- Norėsiu išgirst plačiau apie jį. – pranešė. O ką aš sakiau? Jai tikrai bus įdomu, kas tas vaikinas.

~ ~ ~ Kiek vėliau ~ ~ ~

- Tai ko neatrašei ankščiau? – paklausė manęs Eden, kai mes mieste nusprendėm eit į kiną, nes atsirado kažkokia nauja drama. Mes jau sėdėjom salėj savo vietose, prisiėmę 'cola'ų ir spragėsių.

- Nepyk! Reikalų, ginčų su mama turėjau bei brolio sūnų reikėjo prižiūrėt. Dar kelis reikalus sutvarkyt, tad nusitęsė, bet užtat dabar mes kine. Pagaliau! O šiaip seniai kine buvau. – pasiėmiau spragėsių ir juos, įsidėjusi į burną, valgiau. – O tu ką veikei per tą laiką? – pasiteiravau, nes reikėjo kažkaip palaikyt pokalbį, o tyloj sėdėt būtų tragiškai nejauku.

- Dirbau. – nusijuokė. – Yeah, dirbau. – patikino ir mane, ir pats save, kai pamąstė trumpai. – Pasidariau šios savaitės darbus, tad dabar laisviau. Tikiuos turi laiko šiandien? – pasidomėjo, o tada irgi paėmė iš dėžės popcorn'ų.

- O ką sugalvojai? – pažiūrėjau į jį prisimerkusi, kai atsigėriau savo 'cola'os.

- Tai ką neturi laiko? – jau liūdnesniu tonu paklausė ir pažiūrėjo į mane, o aš vėl paėmiau spragėsių.

- Aš norėčiau žinot, kam reikia laiko, o tada pagalvočiau, ar galiu jo skirt, ar vis dėlto ne. – lėtai sakiau kiekvieną žodį, kad nesusipainiočiau.

- Tai turėjo būt staigmena! – juokėsi, ištaręs tą žodį šiek tiek dramatiškai.

- Vienos dramos aplink! – atsidusau, o dabar pradėjo rodyt reklamas prieš filmą, o jų čia bus krūvom, tad dar apie 15 minučių teks laukt. – Kur mes eisim? – nekaltom savo akytėm pažiūrėjau į jį.

- Galvojau į klubą. Norėtum?

- Taip, žinoma, galim eit. – per daug negalvojusi, sutikau, nes kodėl ne?

Jau ir taip pastoviai galvoju apie Niall, tad reikia prasiblaškyt biškutį, o ir mama bus laiminga, kad ėjau į klubą su normaliu vaikinu, o ne tuo šikšnium Horan. Va, ir vėl mano mintys apie jį. Kaip tai užknisa...

Eden neatrodo blogas vaikinas, kuris mane paliktų klube, ką padarė Horan prieš 4 metus. Asilas. Aš vis dar tai pamenu, tad reiks ir jam tai primint. Galiausiai mūsų filmas prasidėjo. Filmas buvo ganėtinai įdomus, tačiau manęs nesužavėjo visiškai, kad sėdėčiau išsilydžius.

Elementari meilės drama, kur kas nors miršta, tad tokių filmų pilna galima rast internete. Galėjom geriau eit į komediją, bet Eden pasiūlė eit į šią dramą, nes ale aš pana ir man tokie dalykai turėtų patikt, bet išties nelabai...

Mes išėjom iš kino teatro ir pėdinom aikštelės link, kur stovi jo automobilis. Eden man atidarė mašinos dureles, kas man patinka, nes tai labai džentelmeniška. Iškart užsisegiau diržą, kai vos užsidarė durelės, o po pusės minutės vaikinas buvo mašinoj, tad ją užkūrė ir mes važiavom. Įjungiau radiją, nes tyloj sėdėt tikrai ne kas.

Aš tik vieno nesuprantu, kodėl, kai būnu su Niall, galiu kalbėt su juo apie bet ką, kad ir tragiškai nusišnekėt, tačiau mes nuolatos kalbam ir labai retai būna, kad tylėtume. Mūsų netgi tyla būna jauki ir netrikdo, tad kodėl, būdama su Eden, negaliu šnekėt apie kažką? Čia gal koks veikia Horan efektas ar kas? Nesuprantu tikrai.

- Atvažiavom. – informavo mane, tad aš pažiūrėjau į kurį čia klubą mes atlėkėm.

Eden pastatė mašiną, o tada mes išlipom ir ėjom įėjimo link. Mus praleido apsauga, tad įėjom vidun. Girdėjosi muzika, rėkimai ir pasimatė žmonių, kurių čia buvo daug. Vaikinas manęs paklausė, ar aš gersiu kažką, tad tik papurčiau galvą į šalis, nes muzika tiesiog per garsiai grojo, kad jis net nebūtų girdėjęs mano atsakymo. Negaliu aš gert, nes geriu vaistus...

Mes šiek tiek pašokom, o man paskui įsiskaudėjo galvą, tad buvo labai nemalonu. Vaistų nuo skausmo neturėjau pasiėmusi, tad tiesiog paprašiau Eden, kad mane parvežtų namo. Vis vien nei mes geriam ir net nėra kažkokios kompanijos, kad būtų įdomiau. Mane rudaplaukis parvežė namo ir aš jam padėkojau už puikų vakarą bei dar atsiprašiau, kad teko mums išeit iš to klubo.

- Tai niekis. Neimk dėl to į galvą, nes dar labiau ją skaudės. – šyptelėjo. – Nueisim kitąkart. – patikino, o aš atsisegiau saugos diržą per tą laiką. – Parašyk paskui, kaip tu, gerai? – paprašė rūpestingai.

- Gerai, būtinai. – patikinusi atsidariau mašinos dureles ir išlipau iš jos. – Viso. – pasakiau ir uždariau dureles, tad Eden man dar pamojo nuvažiuodamas.

Apsisukusi kulniavau namo, tačiau mano akys sutiko tas mėlynas akis...

Yeah... Žinokit tik vieną dalyką: Niall ilgai dar nepasakys Aza'i savo paslaptėlių :)))