Rytoj atėjo tamsa (✔)

28

Perspėju, kad šis skyrius neįprastai ilgas, tačiau nenorėjau jo perskirti į du atskirus, nes knietėjo užbaigti skyrių tam tikroje vietoje. Tikiuosi nesupyksit už maždaug 1000 žodžių ilgesnę dalį nei įprastai. :))

Mano facebook puslapis: https://fb.me/AutoreRaimondaJonaitiene

Mano instagram: raimondajonaitiene

Ačiū už jūsų balsus, komentarus ir mano kūrybos skaitymą. :)

Na ką – pirmyn į istoriją!

R. J.

~~~~~~~~~~~~~~~~

Herkus

Net nesibeldęs įsiveržiau pro Vytauto kabineto duris virdamas iš pykčio. Velniop visą mandagumą ir formalumus. Tai jis ir jo aplinkos žmonės susimovė ir nesugebėjo numatyti Žygimanto veiksmų. Kartėlis ir įniršis kaitino kraują ir jutau kaip vidų ir vėl kėsinasi aptraukti juodas keršto šešėlis. Tamsa, kurią stengiausi nuvyti šalin, vėl norėjo užvaldyti mano protą, paverčiant mane tokiu pačiu žudiku kaip pats Žygimantas ar mano tėvas.

Tačiau ar galėjau save kaltinti dėl noro viską sutvarkyti smurtiniu būdu? Aš pamėginau patikėti teisėsauga ir galimybe viską sutvarkyti teisiniu keliu, nesusitepant savo rankų krauju. Ir kas iš to išėjo? Visi tie uniformuoti žmogėnai, aiškinantys, kad jų pareiga – padėti ir apsaugoti, eilinį kartą nesugebėjo atlikti savo pareigos. O tokios klaidos gali kainuoti gyvybes. Upės, Mildos, mano...

– Kol šiltai sėdi savo kabinete ir įsivaizduoji, koks esi nuostabus, man skambino Žygis, – išspjoviau pagiežos kupinus žodžius, vos tik įsiveržiau į Vytauto kabinetą.

Vyro akys, prieš tai tyrinėjusios kažkokius dokumentus, pakilo viršun. Ta ryški žaluma, kuri taip skaudžiai priminė identiškas Upės akis, privertė mano kūną trumpam sustingti nuo nerimo, bijant kas jai galėjo nutikti. Mylint ją, tai buvo tarsi amerikietiški kalneliai – vos tik pakyli viršun ir jau galvoji, jog viskas gerai bei jautiesi nuostabiai, staiga visu greičiu smingi žemyn, nežinodamas ar dar pajėgsi pakilti, ar visgi nugarmėsi į bedugnę.

– Ką? – paskubomis paklausė Vytautas, regis negalėdamas patikėti, jog teisingai išgirdo mano pareiškimą.

Tvirtais plačiais žingsniai priėjau artyn ir atsirėmęs krumpliais į stalą pasilenkiau link Vytauto, savo intensyviu žvilgsniu bandydamas perskrosti jį gyvą. Puikiai žinojau, jog moku įbauginti žmones vien žvilgsniu ir norėjau, kad jis pajustų nors kruopelytę tos baimės, kuri ruseno manyje dėl Upės. Tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis, Vytautas net nekrūptelėjo ir nenuleido žvilgsnio, net kai pradėjau šnekėti lediniu tonu:

– Man skambino Žygis. Ir patikėk, tikrai ne tam, kad atsiprašytų ir maldautų atleidimo. Jis labai aiškiai pagrasino, kad susidoros su man brangiais žmonėmis ir manimi, – Vytauto veidu perbėgo nerimas, tačiau labai greitai sugebėjo jį paslėpti po ta pačia akmenine išore, o aš atsitraukiau šalin ir susiraukęs atsisėdau ant kėdės. – Gal malonėsi paaiškinti kaip dirba tavo draugužiai, kad jis sugeba ne tik man paskambinti, bet ir organizuoti nužudymus?

Vytautas lėtai sukiojo tušinuką savo rankose, regis mėgindamas pasverti visas įmanomas galimybes, o galbūt tiesiog svarstydamas ar aš nesusapnavau viso pokalbio. Aš iš pykčio kone griežiau dantimis ir jau ruošiausi pašokti, stverti tą prakeiktą rašiklį ir mesti į sieną, bet jis pagaliau pakėlė akis ir atsakė:

– Nurimk, tai tikriausiai tik tušti plepalai – pilna tokių atvejų. Jis tenori, kad jaustumeisi įsitempęs net ir jam esant už grotų. Žygis pralaimėjo, kai įvyks teismas, sės iki gyvos galvos ir tikrai nebeišeis į laisvę.